Parodos sudarytoja Violeta Venckuvienė, dirbanti Panevėžio kraštotyros muziejuje, parodos atidaryme sakė, jog buvo nelengva parengti ekspoziciją vienai didžiausių XX amžiaus asmenybių.
Dauguma nuotraukų yra iš kraštotyros muziejaus fondų ir J. Miltinio palikimo fondo. Kai kuriuos darbus parodai paskolino fotografai Stasys Povilaitis, Jonas Ambraška, Antanas Gylys.
"Ilgai galvojau, kaip parodyti J. Miltinį parodoje. Norėjosi, kad atėjęs parodos lankytojas pamatyti ne tik teatro įžymybę. Todėl sugalvojome surengti portretų parodą", - sakė V. Venckuvienė.
Parodoje keli J. Miltinio gyvenimo etapai - jaunuolio, kovojančio už naująjį teatrą, aktoriaus, kuriuo tapo Paryžiuje, bei žymiausio režisieriaus, dirbusio Panevėžio teatre.
Pasak V. Venckuvienės, rengiat parodą teko bendrauti su daugeliu jį pažinojusių žmonių. Vieni J. Miltinį vadino genijumi, kiti vadino demonu. "Vien žiūrint į nuotraukas gali suprasti, kad J. Miltinis - sudėtinga asmenybė. Vienu metu jis savęs neleido fotografuoti. Nuo 1983 metų nuotraukų - daugiau", - sakė parodos kuratorė.
Šiaulių "Aušros" muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė pasidžiaugė, kad teatras atvėrė savo erdves ne tik kitų teatrų spektakliams, bet ir muziejinėms ekspozicijoms.
Pasak V. Šiukščienės, tai rodo, jog kultūros įstaigos nėra vienai konkurentės.
"Mes tarpusavyje nekonkuruojame, galime konkuruoti su prekybos centrais, kurie savo veiklą bando padengti perregimu kultūros šydu. Todėl negalime pasiduoti, reikia ieškoti bendrų kultūros renginių", - sakė pavaduotoja.
Pasak V. Šiukščienės, nemažai šiauliečių net nežino, jog J. Miltinis yra gyvenęs ir kūręs Šiauliuose, tad paroda padės praplėsti žinias.
Šiaulių teatro vadovas Antanas Venckus prisiminė klaidžiojančią legendą, kad J. Miltinis, iš Šiaulių išvažiuodamas į Paryžių, prikalė savo manifestą, kuriame surašė, koks, jo nuomone, turėtų būti teatras.
"J. Miltinis simboliškai trečią kartą Šiauliuose. Dirbo aktoriumi, antrą kartą išėjęs į pensiją atvažiavo į Šiaulių teatrą, pakviestas Sauliaus Varno. Turėjome daug iliuzijų, kad jis kažką Šiaulių teatre veiks, bet pasižvalgius į jo portretus, gali suprasti, ką jis galvojo apie viską. Trečiąjį kartą sugrįžo portretais", - sakė teatro vadovas.
 |  |  |
Juozas Miltinis, aktorius ir teatro režisierius, gimė 1907 metų rugsėjo 3 dieną.
1922 metais J. Miltinis įstojo į Viekšnių progimnaziją, kurioje mokėsi iki 1925-ųjų. 1926 - 1927 metais mokėsi Kaune, Jėzuitų gimnazijoje. Dvidešimtmetis Miltinis grįžo į Viekšnius, įsidarbino Viekšnių valsčiaus raštininku ir privačiai baigė visą gimnazijos kursą. 1928 metais grįžo į Kauną ir iki 1931 metų lankė Vaidybos mokyklą prie Kauno valstybės teatro. Čia prasideda pirmieji aktoriaus bandymai profesionaliojoje scenoje. 1928 m. būsimasis aktorius kaip statistas pirmą kartą pasirodo D. Verdžio operoje „Aida". 1931 m. Miltinis baigė vaidybos kursus ir buvo paskirtas į tuo metu Šiauliuose atidaromą teatrą, kur metus dirbo aktoriumi. 1933 m. jis palieka Šiaulių teatrą ir Kauno universiteto dėstytojo Juozapo Albino Herbačiausko paskatintas išvyksta į Prancūziją. Paryžiuje lanko Luvro mokyklą, klauso paskaitų Sorbonos universitete. 1933 - 1936 metais patenka į Šarlio Dullino teatro studiją „Ateljė". 1938 m. privačių asmenų remiamas išvyksta į Angliją, kur lanko teatrus ir mokosi kalbos.
Londone susiformuoja būsimojo Miltinio teatro repertuaras - aštuonios pjesės: L. Pirandelo „Henrikas IV", A. Čechovo „Ivanovas", V. Šekspyro „Makbetas", H. Ibseno „Heda Gabler", J. O‘Nilo „Ilga kelionė į naktį", A. Strindbergo „Mirties šokis", Sofoklio „Edipas karalius".
1938 - 1940 metais Miltinis grįžta į Lietuvą ir ima vadovauti Kauno dramos rūmų teatro vaidybos studijai ir teatrui.
Tikroji Miltinio šlovė prasideda 1940-aisiais, kai jo pastangomis įkuriamas Panevėžio dramos teatras.
1948 m. Miltiniui suteiktas LTSR nusipelniusio artisto, 1965 m. - LTSR liaudies artisto vardas, vėliau - TSRS liaudies artisto vardas.
Maestro Juozas Miltinis - Panevėžio miesto garbės pilietis.
1994 m. režisierius apdovanotas didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu. 1995-aisiais, po režisieriaus mirties, jo nuopelnai įvertinti Prancūzijos respublikos Vyriausybės - Maestro suteiktas Meno ir literatūros ordino riterio vardas.
Maestro Juozas Miltinis yra vienas tų, kuriuos istorija ir mūsų pačių tobulumo siekimas dar gyvus paverčia simboliais, apipina legendomis. Šimtųjų režisieriaus gimimo metinių proga privalome jį atrasti iš naujo. Atrasti savyje, nes tiek laiko gaivinęs mūsų mintis, jis tapo gyvybinga jų dalimi.
Žmogaus istorija Miltiniui buvo kultūros istorija, o teatro menas - vienas esmingiausių žmogaus dvasios išraiškos būdų. Režisierius, pedagogas, teoretikas - jis siekė surasti tinkamiausią gyvojo teatro formulę, o tai prilygo gyvenimo mįslės įminimui. Lemties jėgos kūrėją nuolat įtraukdavo į tą būties dimensiją, kurios esmė yra kančia. Miltinio menas, filosofija persunkti metafizine kančia, kuri atveria sielos slėpinius ir teigia dieviškąją žmogaus prigimties pusę.
Europietiškos kultūros Lietuva - viena iš Miltinio svajonių.
Juozas Miltinis įkūrė teatrą, išugdė mokinius, atnešė į Lietuvos teatrą universalias kūrybines nuostatas ir naujus estetinius principus. Jis buvo nerimastingas, provokuojantis, degantis ir uždegantis kitus.
Juozas Miltinis - dramatiška ir paradoksali asmenybė. Keiktas, koneveiktas, dievintas žmogus, kuriam teatras tapo jo žmogiškųjų atradimų bei praradimų laboratorija. Į scenos kvadratą jis norėjo sutelkti savąją žmogaus, menininko, intelektualo patirtį, paversti ją drama ir kartu - nauja logocentrine idėja ir visuotinės patirties išraiška. Žmogus, kurio teatro teorija buvo nukreipta į nuolatinį konfliktą ir improvizaciją, į neapčiuopiamą gyvybingumą, žmogus, kuris rėmėsi ir metafizine, ir gyvenimiška patirtimi.
Dabar nebėra nei angelų, nei dievų, mūzų - nieko, bet yra kažkas kita. Yra mokslas, yra žinios, yra supratimas kažkoks, yra garbė žmogaus, atsakomybė yra, o, ir reikia kažkaip tos atsakomybės pasiprašyt, pasimelst jai, pažiūrėti jai į akis, o ir daryt sąžiningai. Arba nedirbt. Tuo labiau, kad mūsų teatro visas kryptingumas yra tuo paremtas. Tuo kažkokiu sąžiningumu, atsakomybe. O! Tuo žmogaus, kaip sakoma, orumu, - kalbėjo Juozas Miltinis per repeticijas.
Miltinis buvo ypatingos juslės žmogus, kuriam netikrumo suvokimas provokuodavo sudėtingą kaukių ir identifikacijų žaidimą, kol pagaliau žaidimas tapo konflikto esme - tuomet jį ir užvaldė dramos trauka. Jam tai buvo esminis dalykas, egzistencinis. Ir transcendentinis.
Ortodoksų šventyklų ikonose neretai matome Kristų, žvelgiantį į pragarus, besileidžiantį į žemės gelmes, į žmogiškojo sielvarto gelmes, nevilties ir skausmo, liūdesio ir beviltiškumo gelmes. Dievo sūnus kviečia ir mus eiti kartu: „Sek paskui mane".
Žiūrėdami į vitališką Maestro portretų galeriją, jo veidą, žvelgiantį, tiesa, ne iš ikonų, jaučiame biblijinę ekstazę sekti paskui. Išties dažnai stengiamės eiti paskui Jį... Imituodami ėjimą, filosofuodami jo vardu, įtikinėdami save ir kitus, kad esame tikrajame kelyje, tikrajame mąstyme, tikrajame pažinime...
Literatūra, tapyba, skulptūra egzistuoja tiesiogine prasme. Teatras - ne. Jis yra kaip dvasia, kaip kvėpavimas, kaip kalba. Kalba - kaip oras... kvėpuoji ir nekvėpuoji... žmogui būdingi tokie septyni būtinumai. Kvėpuoti - pirmiausia. Paskui - judėti, paskui - šiluma, po to - skystis, po to - valgis, tada - miegas, na, ir septintas - kvailioti, juokauti, bet pats svarbiausias - kurti. Teatras yra viduj, teatras yra kaip tavo sąžinė, kaip tavo minčių kondensatas kokia nors tema, kokiu nors tikslu. Tas tikras tematinis vienetas - teatras. Būtis teatre yra gyva, kondensuota, dinamiška ir harmonizuota. Reikia tik sugebėti. Čia mano idealas, kurio aš galbūt nepasiekiau, aišku, nepasiekiau... (Juozas Miltinis „Aristos. Kūryba ir kriterijai").
Žiūrėdami į Juozo Miltinio asmenybę matome jame daktaro Fausto aspiracijas, Don Kichoto altruizmą, Sokrato išmintį. Vienišą žmogų, pagimdžiusį fenomeną - teatrą ir aktorius, einančius, deja, jau ir išėjusius, į mažytį šviesos kvadratą - scenos ir amžinybės. Matome filosofuojantį ir niekada neatgailaujantį (buvusį jėzuitų vienuolį!), ieškantį ir nerimstantį, gyvenusį kosminio altruizmo dvasia. Jis kaip amžinas migrantas tarp vitalinio AŠ ir KITO, todėl ir panašus į daktarą Faustą, todėl ir panašus į sergantį verbaline liga, mokėjęs būti čia ir dabar. Visa tai liudija begalinį šios asmenybės vientisumą.
Reikia tik gerai įsižiūrėti...
Rimantas Teresas
 |
