Šiaulių dramos teatro scenos grandas, įtaigusis serialo „Naisių vasara" žolininkas Žiniuonis - aktorius Sigitas Jakubauskas ir jo žmona lituanistė Rita puikiai jaučiasi 2008-ųjų rudenį įsigyto namo erdvėse. Jis stovi Medelynu vadinamame mikrorajone, tad ir centras netoli, ir privatumo pakanka. Kaip sakoma, miesto patogumai, bet kaimo ramybė. Jaukus kiemelis vasarą pakvimpa šeimininkės sodintomis gėlėmis, malkinėje, pirmajame naujakurių statinyje, visada yra beržinių pliauskų - tai šeimos galvos rūpestis. Nediduką kiemo fontanėlį anūkai per karščius paverčia baseinu, kuriame smagiai pasitaško ir iš pirties kaitros išsprūdę vyresnieji. Per šventes prie svetingo stalo pas Jakubauskus susėda keturios kartos: nuo Ritos mamos ir Sigito tėvuko, keturių vaikų iki anūkų Džiugo ir Kasparo, tuzinas žmonių. Norint visą šeimą gražiai priimti, ruošos užtenka. Kultūrinis gyvenimas Šiauliuose gana intensyvus - spektakliai, premjeros, labdaros renginiai, kokteilių vakarėliai... „Mūsų gyvenimo būdas padiktuoja mums aprangą nuo smokingo ir vakarinės suknelės iki kaliošų ir šimtasiūlės", - juokiasi Sigitas ir Rita JAKUBAUSKAI, įsileidę „M ir M" į savo svetingus namus.

Šeimyninis jaukumas
Šių namų erdvė neperkrauta daiktais. Ramybė, tyla. Šeimyninis jaukumas. Jokių į akis lendančių pretenzingų daiktų. Savo vietą kambariuose jau radę paveikslai, knygos, suvenyrai. Iš virtuvės sklinda skanūs aromatai - Rita puiki šeimininkė. Akivaizdu, kad ir Sigitas be moteriškų rankų badu nemirtų, scenos įžymybė turi net firminių barščių receptą, kuriam, sako, visai nebūtinos morkos, bet pageidautina kuo daugiau džiovintų baravykučių.
Apie kitą firminį patiekalą - muštą, primuštą, išplaktą ar nuplaktą viščiuką tabaka, kurį kepti reikia prislėgus, kitaip kepsnys tikrąja to žodžio prasme ropščiasi iš keptuvės, atskira šneka. Vien parengiamieji darbai ko verti! Sigitas įsitaisęs virtuvėje ant grindų, įkišęs viščiuką į polietileninį maišelį (kad nesitaškytų), mėsos plaktuku ploja tol, kol jis pakeičia formą. Antrasis proceso etapas - įtrynimas smulkintais česnakais, krapais, džiovintomis petražolėmis, net kmynais ar čiobreliais, kas ką mėgsta, ir marinavimas. Kepimas - darbas tarsi paprastas, bet atsakingas: reikėtų pamatyti, kaip atidžiai, su kokia jėga Sigitas spaudžia prie keptuvo dugno tiesiog akyse „atgyjantį" ir aukštyn kylantį viščiuką, kol šis pagaliau pasiduoda...
Protinga žmona visada antrina vyro darbams, taigi Rita sukomponuoja Sigito viščiukui ne vieną garnyrą. Pavyzdžiui, iš cukinijos ir geltonojo moliūgo su svarainiais, beveik be cukraus, nes pakanka moliūgo saldumo, arba iš tarkuotų morkų, česnako, obuolio ir majonezo. Paprasta ir skanu - toks šių namų virtuvės principas. Jei už stalo sėda dailiosios lyties atstovės, patiekiamas „Moteriškas stiprusis" Ritos gėrimas, varškės apkepas ar obuolių pyragas.
Ar ne be reikalo įsivažiavome apie maistą ir gėrimus? Bet gal neapsimeskime, kad intelektualiems pokalbiams užtenka tik kavos puodelio. Iš pradžių galbūt. Tačiau kad ir kokias įžymybes kalbintum, pirmiausia tai žmonės, kuriems bet kokiose gastrolėse norisi karšto naminio viralo, o svečiame mieste - šlepečių, atskiro kambario, židinio ar pirties šilumos. Jakubauskų namuose bičiuliams jaukumo netrūksta. Atvykęs į Šiaulius aktorius bei režisierius Kostas Smoriginas apsistoja tik pas kolegą. Pokalbiai užtrunka iki paryčių...

Keista ta aktoriaus profesija...
Praėjusį sezoną K. Smoriginas Šiaulių dramos teatre pastatė Bernaro Saba (Bernard Sabath) pjesę „Berniūkščių ruduo". Ši pjesė - įsikūnijusi sena Kosto svajonė. „Vėlyvų berniūkščių" vaidmenis sukūrė Sigitas Jakubauskas su Antanu Venckumi. Du žilstelėję vyrai atveria vienas kitam slapčiausius sielos užkaborius, nuoskaudą dėl neteisingo visuomenės pasmerkimo...
Ne jaunuoliams tokie vaidmenys. Čia reikia ne tik scenos meistrystės, bet ir gyvenimo patirties, su žilu plauku atėjusios išminties. Per asmenybės brandą, ne per „kabėjimą ant virvių", anot Sigito, atsiskleidžia aktorystės meistriškumo gelmės. Aktorius gali pateikti daugybę pavyzdžių iš Lietuvos ir pasaulio scenų, paneigiančių režisieriaus Juozo Miltinio kadaise nustatytą artisto amžiaus cenzą - 50 metų. (Beje, sau šios ribos režisierius netaikė - Aut. past.)
„Apie ką kalbam susitikę su kitais aktoriais? - Sigitas numano, koks galėtų pirštis atsakymas, ir užbėga už akių: - Gink Dieve, ne vien apie sceną ar kiną. Pasakojame visokias keistas, juokingas istorijas. Džiaugiamės vieni kitais.
Tarp mano kurso draugų yra šeimyninio sambūrio bruožų, kurie neišnyko net po dešimtmečių. Bardavomės, ginčydavomės kaip vaikų darželyje, buvom ir nepakantūs, bet tie ginčai nebuvo piktybiški. Ir šiandien bendrakursių kritika labai svarbi, mes reiklūs, maksimalistai. Apskritai mūsų profesijos žmonių tarpusavio ryšys specifinis. Sutinki aktorių, kurio asmeniškai iki tol nepažinojai, kitaip įsivaizdavai, kitos kartos, o kalbą randi.
Ne, mes ne kaip medikai, atpažįstantys vieni kitus pagal baltą chalatą. Aktoriai vienas kitą pajaučia širdimi, nes neatsivėręs - nesuvaidinsi. Aktorystė - tai tavo nervai, tavo gyvenimas. Baisi šiaip jau profesija: turi fiksuot viską, kitąsyk net savo liūdesį per artimųjų laidotuves, ir laikyti tai valandai, kada tų emocijų prireiks scenoje.
Uždarius teatro duris po spektaklio būna visko: kartais jautiesi nuvargęs ir tiek, o kartais personažas nepalieka ilgai. Retkarčiais tarsi susidvejini - susiklosčius situacijai išplaukia frazės, užklumpa būsena...
Man net išpažinties neprireikia. Kaip aktorius aš tokią spaviednę personažo žodžiais išsakau scenoje, taip atveriu, ką jaučiu ir kuo gyvenu, kad tuokiantis su Rita bažnyčioje Pakruojo dekanas nieko manęs ir nebeklausinėjo..."

Įsiūbavo Šiaulių „brodvėjų″...
Sigitas Jakubauskas kilęs iš Dzūkijos, Pivašiūnų. Kartą prieš trylika metų vienišas ir liūdnas vaikščiodamas Šiaulių pėsčiųjų alėja užsuko į gimtine padvelkusio, labai dzūkiško pavadinimo kavinukę „Alita". Čia, pamatęs Ritą, prisistatė: „Aš nuo Alytaus, o tu, vedėja, iš kur?" Rita atsakė - iš Vilniaus, tuomet ji sirgo sostinės šurmulio nostalgija. Susipažino, pradėjo šnekėtis, išsikalbėti. Abu po šeimyninių gyvenimo virsmų, vieniši, pažeisti, atsargūs. „Staigaus įsimylėjimo nebuvo ir negalėjo būti", - sako Sigitas. Gal užuojauta, gailestingumas vienas kitam, kurio bijojo prisipažinti.
Ne vieni metai draugystės sustiprino jausmą, kad susitiko neatsitiktinai. Rita administravo kavinę, o Sigitas buvo kupinas idėjų, kaip čia atvesti daugiau meno žmonių. Prasidėjo džiazo vakarai, talentingi žmonės - aktoriai, dailininkai, muzikantai - susibūrė į klubą.
„Alitoje" Sigitas skaitė Antano A. Jonyno poeziją, kartu improvizuojant žymiems Šiaulių muzikantams Gintui Gasevičiui, Pauliui Arlauskui, dainininkei Saulei, - šis projektas vadinosi „Aguonų pelenai" ir koncertavo ne vien Šiauliuose. Klube dainavo Neda Malūnavičiūtė, muzikavo Leonidas Šinkarenka, Arvydas Joffė, Pranciškus Narušis, Eugenijus Janavičius, koncertavo net pasaulinio garso pianistas Daniilas Krameris. Šiandien vienas iš džiazmenų, panevėžietis Rimas Bagdonas, su nostalgija mena tuos bohemos vakarus su pypkiavimo ritualu, puikia muzika, intelektualų diskusijomis. Šiauliai turėjo išskirtinį kultūros židinį, juo garsėjo, kol veikė „Alitos" kavinė.
Paskui Rita „pardavė" savo vasaras - septynerius metus dirbo vieno Palangos viešbučio direktore. Lietuvos meno žmonės ten visuomet gaudavo prieglobstį. Važinėjimas į darbą kas savaitę iš Šiaulių ir atgal laikui bėgant nuvargino, todėl sunkmetis atnešė gerą pokytį: žiemą „įšalęs" pajūrio kurorto viešbučių verslas leido pabūti namuose. Prasidėjus pavasariui, sužaliavus kiemeliui, išvažiuot jau nebesinori. Juolab kad namuose apsistojo pasiligojęs Sigito tėvukas. Kol Rita gyveno „ant ratų", aktoriui teko ruošti tėveliui pietus, pasirūpinti jo buitimi ir sveikata - namo lėkdavo tiesiai iš serialo „Naisių vasara", kurio scenarijaus autorius ir mecenatas darbštuolis Ramūnas Karbauskis, filmavimo aikštelės.

Asmenybę brandino gražūs žmonės ir gamta
Per tris dešimtis metų sukurta daugiau kaip 80 vaidmenų. Pelnytas „Kristoforas" už Zakristijono vaidmenį spektaklyje „Čičinskas" ir Velnio bei Pranašo Jonos vaidmenis spektaklyje „Iš gyvenimo vėlių"; Metų aktoriaus ir populiariausio šiauliečio (išrinktas vieno laikraščio skaitytojų antruoju po Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio, oho!) titulai; dusyk nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui"; šiemet Rokiškyje vykusiame 26-ajame teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams" - diplomas ir premija už Kaimyno vaidmenį pjesėje „Labai paprasta istorija"...
Ar negaila jaunystės, praleistos provincijoje? Galbūt sostinės scena būtų labiau išgarsinusi, išpopuliarinusi aktorių Sigitą Jakubauską? Anot Sigito, šiandien, kai geri keliai ir greiti automobiliai sumažina atstumus, geografinė provincijos samprata nebegalioja. Priešingai, pačioje sostinėje daug provincialumo ir chaoso, o menas ten pirmiausia pasuko komercijos link.
„Mano karta grįžta į kaimą, į mažuosius miestelius ir juose atranda tikrus dalykus, dar nesunaikintą kultūrą, - sako Sigitas. - Kaimas visais laikais išlaikė tautiškumą. Iš kaimo atsinešiau pomėgį skaldyt malkas, dalgiu pjaut žolę, grybaut. Nors nesu „miškinis", žemuogiaut mėgstu, mėlynių rinkt nepriprašysi, bet mane ypač traukia gamta. Ilgai galiu sėdėt ir žiūrėt į Nemuną... Mano bendraamžiai jėgas ir dvasios ramybę atgauna ne SPA centruose, bet rymodami prie ratnyčėlių...
Kai išgirstu, kad įtikinau žiūrovus vaidindamas Naisių kaimo žolininką, manau, turėčiau tikrųjų žolininkų atsiprašyt - ne visus žolynus, ne visus medžius pažįstu. Tas personažo tikrumas, jo atskleidimas atėjo tik per aktorystę. Visko esu mokytas, vadinasi, išmokau vaidinti, pritaikyti gyvenimo patirtį.
Aš augau mokytojų šeimoje. Dieve mano, kokie gražūs žmonės mane supo vaikystėje Pivašiūnuose, Junčionyse, Alytuj! Nuostabią lietuvių kalbos mokytoją Butėnienę įvertinau gerokai vėliau, kai supratau, ką reiškia gera literatūra, kokią įtaką daro klasika - A. Čechovas, G. Baironas, A. Strindbergas. Ir šiandien man skaityti bet ko nepakiši. Tų verstinių šiuolaikiškų knygų, kuriose rašoma, kad Jėzus Kristus turėjo žmoną ir vaikų, neimu į rankas."
Savo studentams - būsimiems estrados artistams, šauniems, muzikaliems, tobulai dainuojantiems (dėstytojos Marijos Žibūdienės nuopelnas) vaikinams ir mergi-
noms - aktorystės meistriškumo paslaptis atskleidžiantis Sigitas yra reiklus. Šokdina jaunuolius, jei kuriam nesiseka susieti Moljero ar Šekspyro veikalų veiksmo su mintim. Kam estrados artistui Moljeras? „Cha! - šūkteli Sigitas. - Moljeras bet kam sunkus, bet tegul pratinasi prie tokių sunkumų, pravers." Ir pakelia savo galingą dainuojančio aktoriaus balsą. Studentai išklauso reikalavimų, stengiasi, dirba, o baimės neturi. Žiemą po repeticijos fotografuojantis po snieguota egle dėstytojui daugiausia to sniego ir kliuvo. Patys užvertė pusnį už apykaklės, patys nuvalė. „Jis - mūsų TETIS", - sužemaičiavo ir dukteriškai meiliai prisiglaudė prie dėstytojo dar visai vaikiškos antrakursės panelės.
Prieš 33 metus dvylika jaunų teatro pedagogės šiaulietės Irenos Vaišytės kurso aktorių, po studijų pagal paskyrimą atsiųstų dirbti į Šiaulius, mūsų pašnekovas vadina idealistais. Tuomet visus vedė gal ir naivi, bet graži idėja sukurti aukšto lygio teatrą, statyti ne bet kokius spektaklius, išsiugdyti savo publiką...
Šiandien Šiaulių teatro scenai ištikimi iš kurso liko keturi: Rimanta Krilavičiūtė, Sigitas Jakubauskas, Antanas Venckus ir Juozas Žibūda.

Jakubauskų šeimos patiekalų receptai

Sigito barščiai
Jautienos šonkauliukai verdami tik su natūraliais prieskoniais: pipirais, druska, svogūniukais (apkepintais arba žaliais), laurų lapais, džiovintais baravykais, jie gali būti netrupinti, tai priklauso nuo kiekio, bet pageidautina, kuo daugiau, ir tarkuotais virtais burokėliais. Morkų dėti nebūtina. Prie barščių labai skanu patiekti su lupenomis virtų bulvių.

Ritos „Moteriškas stiprusis"
Šis gėrimas gaminamas iš stiklinės atšaldytos natūralios stiprios kavos, stiklinės naminio juodųjų serbentų (raudonųjų serbentų, vyšnių) sirupo ir stiklinės geros degtinės. Reikia palaikyti kuo ilgiau: ne mažiau kaip mėnesį, o jei pavyks, du, tris...

Varškės apkepas
600 g varškės, 3 kiaušiniai, 1,5 stiklinės kefyro, stiklinė manų kruopų, arbatinis šaukštelis kepimo miltelių, 4 šaukštai cukraus.
Varškę gerai ištrinti su kiaušiniais ir cukrumi, supilti manus, kefyrą su kepimo milteliais, išmaišyti. Masę sukrėsti į kepimo indą ir kepti orkaitėje apie 40 min.

Salotos „Kai nieko naujo nebesugalvoji"
Variantas A: 3 naminiai pomidorai, 3 kietai virti kiaušiniai, žiedeliais pjaustyta storoji poro dalis (nepagailėti, per daug nebus!), krapukų, majonezo.
Variantas B: 2 pomidorai, kita tiek grūdėtosios varškės, daug smulkinto česnako.

Agurkėliai bambaly
Kai lieka paskutinių agurkėlių, o konservuotų rūsyje jau apsčiai, tuos mažutėlius galima užraugti plastikiniame plonagurklyje butelyje. Marinatui reikės 3 l vandens, 1,5 šaukšto druskos, česnakų, krapų. Ir bambalį skubiai į vėsų rūsį. Labai smagu agurkėlių atrasti per didžiąsias metų šventes - Kalėdas ar Naujuosius metus.


Šiame prieš 15 m. statytame name Jakubauskai įsikūrė 2008-ųjų rudenį.

Vasarą fontanėlis džiugina anūkus.

Ritos ir Sigito namuose daug knygų ir paveikslų.

Šį sidabro puodą Jakubauskai „paveldėjo″ kartu su namu. 

Prie svetingo stalo užtenka vietos ir gausiai giminei, ir bičiuliams.

Prieš kelerius metus Teatro dienos proga kiekvienam aktoriui buvo įteikta po tokį iš pakeistų scenos grindų gabalėlio padarytą suvenyrą su įspausta pėdute.

Skulptūrėles Sigitui Jakubauskui primena vaidintą širdžiai artimą kareivio Šveiko personažą.

Sutuoktinių namuose gausu įvairių suvenyrų.

Draugai Teatro dienos proga aktorių priėmė į Šveiko masonų būrelį.

Šiemet Sigitas pelnė net du apdovanojimus: tapo geriausiu Šiaulių dramos teatro aktoriumi, o iš Rokiškio teatrų festivalio parsivežė skulptūrėlę už geriausią antraplanį vaidmenį.

Po repeticijos su savo studentais.

Serialo „Naisių vasara″ mecenatas Ramūnas Karbauskis Teatro dienos proga dovanojo aktoriams duonos kepaliukus. Šalia geriausiu Šiaulių aktoriumi paskelbto Sigito Jakubausko - Inga Norkutė ir Aurimas Žvinys.

Keptuvėje čirškinamą viščiuką tabaka Sigitas drūtai prispaudžia.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.