Šiaulių dramos teatras žiūrovus pakvietė į premjerą - vienos dalies tragimelokomediją „Valentinų diena". Spektaklį pagal Ivano Vyrypajevo pjesę sukūrė debiutuojanti režisierė Loreta Vaskova. Spektaklį žiūrėjęs režierius Gytis Padegimas ištarė: „Šiandien gimė nauja režisierė. Esu matęs daug premjerų, debiutų, bet nedažnai galiu pasakyti, kad gimė režisierius."
Po spektaklio LORETĄ VASKOVĄ ir scenografę SIMONĄ BIEKŠAITĘ kalbino SVAJŪNAS SABALIAUSKAS.
Loreta, kodėl pasirinkai diplominiam darbui pjesę „Valentinų diena"?
Loreta. Ivano Vyrypajevo pjesėmis ir filmais domėjausi ir anksčiau. Į rankas pakliuvo „Valentinų diena". Man patinka, kad Vyrypajevas kalbasi su dabartiniu žmogumi, kuris sėdi salėje, kuris vaikšto gavėje. Jis kalba apie dabartinei kartai suprantamus dalykus.
Ar lengvai radote kalbą su aktoriais?
Loreta. Taip. Pjesėje pažymėta, kokias savybes turi turėti vienas ar kitas personažas. Senatvėje charakteris gali keistis. Tarkim, jaunystėje buvo naivus, o gyvenimo pabaigoje naivumas gali virsti cinizmu.
Meilė nepriklauso nuo žmogaus amžiaus. Gali mylėti ir jauni, ir seni.
Simona. Nesinorėjo aktorių grimuoti, sendinti ir jauninti. Nesinorėjo perukų, nes tai būtų netikra. Žiūrovui suteikiama tik vizualinė informacija: dabar aktorius senas, dabar jaunas. Vyresnis žmogus pradeda tapatintis su vyresniu personažu, ir atvirkščiai.
Kaip buvo sugalvota scenografija? Kodėl buvo nuimti kulisai, siena nudažyta žalia spalva?
Simona. Kulisus nukabinome, nes su režisiere norėjome naikinti teatrališkumą. Gal net stačiokiškai parodyti pjesę. Todėl stengiausi padaryti „nepatogią" erdvę. Scenoje - 20 metrų siena, o trys aktoriai vaidina 4 metrų 20 centimetrų apskritime. Scena padalyta į tris erdves: komunalinis butas, metro ir nematoma erdvė, kuri yra tarp realybės ir metro, savotiška matrica - niekieno žemė.
Žalia spalva pasirinkta todėl, kad sovietmečiu ja buvo mėgstama iki pusės dažyti sienas, antroji pusė būdavo dažoma baltai. Neva atgaivinama sovietinė estetika.
Norėjosi kuo daugiau autentiškumo. Kadangi scenografija siurrealistinė, tai reikėjo tikrumo. Sovietinio žmogaus svajonė buvo turėti butą, šaldytuvą, stalą... Todėl norėjau paimti viską, kas yra nurašyta, nudėvėta, ištraukti tai, kas buvo sukimšta į spintą. Kodėl tas daiktas buvo paslėptas? Juk tie daiktai buvo naudojami, turėjo savo priešistorę, kurią įdomu išgirsti.
Loreta. XX a. žmonės - komunalinių ir mažų butų karta. Mažame bute gyvendavo daug žmonių, kuriems neužtekdavo vietos. Šioje pjesėje kalbama apie mūsų tėvų kartą. Dažnai kyla klausimas: kaip suvokti savo kartą? Mano tėvų karta yra kita nei mano. Kiekviena santvarka turi savo socialinį modelį. Todėl per tėvų kartą reikia klausti savęs, kas esame mes.
Publika liko sužavėta spektaklyje netikėtai pasirodžiusių katino Leopoldo ir dviejų peliukų. Kaip šie sovietinio animacinio filmo veikėjai persikėlė į „Valentinų dienas"?
Simona. Tai himnas siurrealizmui (juokiasi).
Loreta. Yra tokia tiesa - „Mylėk savo artimą kaip pats save". Reikia mokėti atleisti. Galvojau, kas sovietinėje sistemoje buvo tas Jėzus Kristus, kuris mokėtų atleisti. Ir supratau, kad Leopoldas. Juk jis vaikystėje mokė visus gyventi draugiškai. O dabar, kai užaugome, kartais pamirštame, kad kartais reikia susitaikyti.
Kas sugalvojo spektaklio„Valentinų diena" žanrą - tragimelokomedija?
Loreta. I. Vyrypajevas sako, kad tai melodrama, nuslystanti į primityvizmą. Vėliau išskaitėme liūdinančių dalykų, taip atsirado žodelis „tragi", o „melo" todėl, kad kai kas šiame pasaulyje laužta iš piršto, kad paaiškintume, kaip mes suprantame šiuolaikinę visuomenę.
Tenka išgirsti, kad jauniems kūrėjams sunku - juos ignoruoja, kad neįmanoma „prasimušti". Simona buvo Klaipėdos muzikinio teatro spektaklio „Spragtukas" dailininkė, dabar - „Valentinų dienos" scenografė. Loreta yra šio spektaklio režisierė. Po premjeros važiavote dirbti į Vilnių.
Loreta. Vilniuje dalyvavome „Naujosios operos akcijoje". Aš kūriau „Kitos trys seserys", o Simona - multianimacinę operą „Kliudžiau". Gal jauni kūrėjai stengiasi kurti tik savame mieste? Jaunam žmogui sunku gauti finansavimą. Džiaugiuosi, kad „Valentinų dienas" stačiau valstybiniame teatre, nes buvo sudarytos geros sąlygos kurti. Daug kas priklauso nuo žmogaus, o ne nuo dėstytojo pasakymo, kad „esi daug žadantis", „galbūt galintis daug ką padaryti". Jaunas žmogus atšviežina teatrą.
Vaikystėje net negalvojau, kad mano gyvenimas bus susijęs su teatru. Bet kai perėjau mokytis į Klaipėdos Simono Dacho mokyklą, viskas pasikeitė. Ten buvo teatrinė klasė, nors iš pradžių nenorėjau joje mokytis ir vaidinti. O kai reikėjo rinktis profesiją, nebeliko svarstymų.
