Pirmadienį mirė 81-erių aktorė Vanda Venckutė-Augienė. Aktorė keturis dešimtmečius vaidino Šiaulių dramos teatre, sukūrė beveik šimtą moterų paveikslų. Artimųjų Vandute vadinta kūrėja prisimenama kaip gražiausios teatrinės tarnystės, riterystės pavyzdys.
Buvo žemės dukra
„Šiaulių kraštas" prisiminimais apie šviesaus atminimo aktorę paprašė pasidalyti koleges Nijolę Mirončikaitę ir Ireną Liutikaitę bei V. Venckutės žentą Algimantą Jukną. Jų prisiminimuose V. Venckutė - nepaprasto atsidavimo scenai aktorė ir šiltas žmogus kasdieniame gyvenime.
N. Mirončikaitė su V. Venckute susipažino 1964-aisias. Didžiųjų aktorės vaidmenų jai jau nebeteko pamatyti.
Vyresniosios aktorės - Julija Gascevičiūtė ir V. Venckutė - jaunąsias koleges iš pradžių kiek pakritikuodavo. Laikui bėgant, susiklostė šilti, kolegiški santykiai. Keturios moterys, tarp kurių ir V. Venckutė bei N. Mirončikaitė, susibūrusios pastatė spektaklį „Našlės". Su šiuo spektakliu daug gastroliuota, jis vaidintas 100 kartų.
„Vandutė buvo labai šviesus žmogus, labai atsakinga, labai moteriška. Tokie buvo ir jos vaidmenys, - prisimena N. Mirončikaitė. - Dažniausiai ji vaidindavo su J. Gascevičiūtė, jos buvo dvi žvaigždės. J. Gascevičiūtė vaidindavo aukštuomenės damas, o Vanda - socialinio tipo herojes: ji buvo žemės dukra. Nors buvo baigusi tik studiją, buvo labai organiška. Tokia buvo visa jų karta."
Nusileidus scenos uždangai, V. Venckutė kolegėms vis pasakodavo apie savo vaikus, anūkus. Būdavo neabejinga kitų rūpesčiams. Labai mylėjo gyvūnus. Kaimynystėje gyvenusi N. Mirončikaitė dažnai sutikdavo ją, vedžiojančią šuniuką.
Išėjusi iš teatro, V. Venckutė lyg ir vengė į jį užeiti. Tik eidama į bažnyčią, užsukdavo. Išgyvenimus slėpdavo savyje.
Teatrinės tarnystės pavyzdys
Aktorė I. Liutikaitė pasakojo: „Atėję dirbti su kolegomis į teatrą žiūrėjome kaip į misiją. Žmonės Ezopo kalba teatre galėjo išgirsti tai, kas jiems svarbu. Savo darbą supratome kaip atnašavimą, o ne kaip būdą užsidirbti pinigų pragyventi.
Vanda buvo tos kartos žmogus, kuriai teatras yra kažkas švento, kuriame yra etikos principai. Ta karta buvo atsidavę teatro riteriai. Ir Vanda buvo viena iš jų, jai teatras buvo šventas. Gink Dieve, nebuvo galima su paltu pereiti per sceną, turėjo būti pagarba spektakliui, repeticijai, kolegai. Tai buvo gražiausios teatrinės tarnystės, riterystės pavyzdys.„
Aktorė prisimena, jos žodžiais, Vandutę vaidinant Natašos Ogaj režisuotame spektaklyje „Euridikė". "Kokia tai buvo figūra! Kokia ji buvo graži! Kokia grakšti! Kokia moteriška, žavinga moteris! Sodriai žalias kostiumėlis ir didelės akys... Įsigilinus atsiverdavo ir asmenybės grožis."
I. Liutikaitė sako, kad aktoriaus darbas - tarsi miglelė, kuri vėjui pūstelėjus, pranyksta: „Aktoriaus vaidmuo - tik ta sekundė scenoje, daugiau nieko nėra. Lieka tik prisiminimas."
Į prisiminimus negrįždavo
Architekto Algimanto Juknos atmintyje V. Venckutė - talentinga aktorė, protinga, itin taktiška aplinkiniams moteris bei labai gera uošvė.
A. Jukna yra matęs V. Venckutę scenoje, jos sukurti vaidmenys paliko gilų įspūdį, ypač - Bernardos iš F. Garcia Lorca pjesės „Bernardos Albos namai".
„Ar baigusi kūrybinį etapą Vandutė tebegyveno teatru, sunku atsakyti, - svarsto A. Jukna. - Greičiausiai jai natūraliai trūko aplinkos, kurioje gyveno visą gyvenimą, saviraiškos. Bet norus įtakojo ir amžius, ir sveikata."
Apie karjeros metus artimiesiems aktorė pasakodavo nedaug: savyje neužsidarydavo, bet į prisiminimus negrįždavo. Aktorystė buvo likusi scenoje.
Apie aktorę
1928 metais birželio 17 dieną Kelmės rajone, Kačinauskiškėse (netoli Šaukėnų) gimusi aktorė pirmuosius vaidmenis sukūrė mėgėjų spektakliuose Kelmės scenoje.
Pakviesta į Šiaulius baigė aktoriaus ir režisieriaus Kazio Juršio vadovaujamą teatro studiją. Šiaulių dramos teatro scenoje aktorė buvo nuo 1948-ųjų.
Aktorės kelią pradėjo Marikės vaidmeniu „Marčioje". Jos vaidmenų sąraše - Marijana ("Tartiufas"), Elzbieta ("Don Karlas"), Eugenija ("Eugenija Grandė), Sonia ("Dėdė Vania"), Vera ("Kurtinio lizdas"), Ela ("Gabrielis Borkmanas"), Bernarda ("Bernardos Albos namai"), Barba ("Pūsk, vėjeli!"), Birutė ("Pinigėliai"), Eglė ("Eglė žalčių karalienė") ir kiti. Paskutinis vaidmuo - Agotos ("Žvakidės").
1965 metais aktorei suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės vardas, 1976 metais įteikta A. Griciaus premija.
Aktorė užaugino sūnų ir dukrą.
 Aktorė Vanda Venckutė labai mylėjo gyvūnus. Nuotraukoje - su savo ištikimu taksų veislės augintiniu. |
 Aktoriai Vanda Venckutė ir Naubertas Jasinskas V. Gibsono pjesėje „Sūpuoklėse". V. Venckutė šiame spektaklyje sukūrė Gitelos Moskos vaidmenį. |
