Tradicinė komunalinio daugiabučio virtuvė ir ją ratu sukantis metro. Šią idėją plėtoja Šiaulių dramos teatre statomo spektaklio „Valentinų diena" (autorius - Ivan Vyrypajev) scenografė Simona Biekšaitė. Režisierės Loretos Vaskovos vienos dalies tragi-melo-komediją planuojama pristatyti vasario 27 dieną.
Pakliūva į uždarą ratą
S. Biekšaitė pasikviečia į teatro sceną: čia ką tik buvo sudėtas spektaklio rekvizitas ir dekoracijos. Po pietų prasidės darbas su scenos apšvietėjais.
Pašnekesiui susėdame prie būsimo spektaklio virtuvės stalo.
Pasak Simonos, spektaklis „Valentinų diena" skirtas žmonėms, kurie yra priversi gyventi kartu: dėl visuomenės spaudimo, materialinių dalykų, įsipareigojimų. Jie gyvena ir buitį kuria ne savo noru.
Pjesės herojes Katią ir Valentiną gyventi kartu verčia bendras palikimas: butas priklauso vyrui, nuo kurio prasideda konfliktas. Dvi moterys visą gyvenimą gyvena komunaliniame bute ir aiškinasi problemos priežastis, kurios yra giliai praeityje, bet niekaip neranda išeities. Priartėjus prie sprendimo, įvyksta konfliktas arba vėl paskęstama buities detalėse, kurios užgožia vidines emocijas, gilesnius nagrinėjimus.
„Neišradinėjome dviračio, nekūrėme hipersiurrealizmo. Pasirinkome virtuvę ant bėgių. Tai - tarsi virtuvė metro stotyje. O metro bėgiai eina ne nuo taško A iki taško B, bet ratu. Šiame uždarame rate personažai visą laiką ir sukasi, nors užtektų žengti žingsnį į šoną ir išsigelbėti. Bet jie negali - traukia buitis. Tai - šiuolaikinės visuomenės problema. Žmonės per buitį, vartotojišką kultūrą pamiršta save ir vieni kitus", - sako scenografė.
Simboliai iš praeities
Scenografijoje panaudota ne viena detalė, kelianti asociacijas su sovietiniais metais. Šioje pjesėje nėra apibrėžto laiko: jis kinta nuo 2012 metų, grįžtant į praeities prisiminimus. Kur yra esamasis laikas, neaišku.
Simona iš scenoje stovinčio šaldytuvo ištraukia Michailo Gorbačiovo biustą. Menininkė juokiasi: iki išbaigtumo jam dar trūksta dėmės ant kaktos.
M. Gorbačiovas figūruoja svarbiuose pjesės herojų prisiminimuose, per laiką keliauja kaip reliktas, kaip ženklas. Jis „apgyvendintas" bute, nes kuria sustingusio laike, prisirišusio prie praeities personažo įspūdį.
Scenografė atneša ir dviejų peliukų iš „Katino Leopoldo" kaukes.
„Pelytės spektaklyje įneš ironijos. Juk pagrindinis katino Leopoldo posakis yra: "Vaikai, gyvenkime draugiškai!" Vienos iš moters sapnuojamame košmare abi herojės pavirs pelytėmis, o katinu Leopoldu - vyras, kuris atėjęs pasakys: "Mergaitės, gyvenkite draugiškai!", - pasakoja Simona.
Aktoriai iš pradžių į šią idėją žiūrėjo skeptiškai. Bet, užsidėję kaukes ir išgirdę parinktą muziką - sovietinį maršą, pagal kurį žygiuoja ratu, nutarė: šią sceną verta kurti.
Sulaukė palankių vertinimų
Vilniuje gyvenančiai S. Biekšaitei kurti Šiauliuose pasiūlė režisierius Gytis Padegimas, kurio studentė - L. Vaskova. Scenografė ir režisierė lengvai rado bendrą kalbą.
Pasak Simonos, įprasta galvoti, kad geriausi teatrai su geriausiais darbuotojais yra Vilniuje. Bet kūrėja įsitikino: Šiauliuose dirba itin geri meistrai. Ir be jokios abejonės į šį teatrą grįžtų dar kartą.
Jaunos scenografės kūrybinėje biografijoje - ne vienas spektaklis. Į teatrą Simona atėjo būdama Vilniaus dailės akademijos trečio scenografijos kurso studente. Menų spaustuvėje Sakalo Uždavinio statytoje Rolando Schimmelpfennigio pjesėje „Moteris iš praeities" susipažino su jaunąja teatro karta.
Vilniuje su režisieriumi Pauliumi Ignatavičiumi, kuris Šiauliuose neseniai pristatė spektaklį „Kova", bendradarbiavo vaikiškame spektaklyje "Grybų karas", kūrė Olgos Generalovos ir Artūro Areimos diplominių darbų scenografiją.
S. Biekšaitė talkino režisieriui Jonui Vaitkui, Rusų dramos teatre statant spektaklį „Juodvarnis", režisieriaus Gintaro Varno "Šekspyriadoje" kūrė kostiumus, bendradarbiavo su Jonu Jurašu spektaklyje "Dvejonė".
Naujausias Simonos darbas - Klaipėdos muzikiniame teatre Marijos Simonos Šimulynaitės pastatytame „Spragtuke". Scenografės kūryba sulaukė itin palankių vertinimų.
„Konkurencijos nejaučiau ir nejaučiu. Kiekvienas žmogus teatre ir gyvenime eina savo keliu, jį supa jo aplinka, jis atlieka darbus, kurie jam skirti. Abejoju konkurencija mene, nes kūryba - labai individualu", - sako S. Biekšaitė.
 Scenografė Simona Biekšaitė susirangė šaldytuve: spektaklyje tai teks daryti aktorei Monikai Šaltytei. |
 Scenoje komunalinio buto virtuvę rate įkalina metro. Michailo Gorbačiovo biustas - praeities reliktas. „Į visumą sudėta labai daug minčių, tikiuosi, per spektaklį jos išsiskleis", - sako Simona Biekšaitė. |
 Peliukai pasirodys vienos iš spektaklio herojės sapne. |
