Lietuvos nacionaliniame dramos teatre gastroles šiandien pradedančio Šiaulių dramos teatro aktorė Monika Šaltytė neslepia, kad pasirodymas sostinėje - malonus sukrėtimas.
Apie žurnalisto profesiją svajojusi, bet aktorystės studijas baigusi M.Šaltytė neketino grįžti dirbti į gimtuosius Šiaulius.
Tačiau gyvenimas pasisuko taip, kad jaunoji aktorė prieš kelerius metus viesulu įsiveržė į nuo vaikystės pažįstamą dramos teatrą ir tapo viena pagrindinių jo aktorių.
Sostinės žiūrovai 32 metų M.Šaltytę galės įvertinti atėję pažiūrėti bet kurio šiauliečių atvežto spektaklio - ji vaidina ir Edmond'o Rostand'o „Sirano de Beržerake", ir Augusto Strindbergo „Velykose", ir Jono Fosse „Vieną vasaros dieną".
- Ką aktoriui reiškia gastrolės - malonų sukrėtimą, o gal jaudulio šiurpuliukus? - gastrolių išvakarėse paklausiau M.Šaltytės.
- Gastrolės - ir nauja teatrinė erdvė, ir nauja salė, ir kitokie atstumai, ir kiti žiūrovai.
Visai nesvarbu, ar vaidini Rokiškio, ar Utenos, ar Vilniaus scenoje. Šiurpuliukus jaučiu lipdama ir į gimtojo, nuo vaikystės pažįstamo teatro sceną.
- Jūsų laukia trys dienos gastrolių, trys dramos, trys vaidmenys. Gal kuris nors vaidmuo mieliausias?
- Oi, ne, taip neskirstau. Visi vaidmenys skirtingi, todėl visi - labai mieli.
- Mokslus baigęs jaunas žmogus dažniausiai nenori grįžti į gimtinę. Kuo patraukė Šiaulių dramos teatras?
- Studijuodama magistrantūroje tikrai nemaniau, kad sugrįšiu. Tada, paskutiniais studijų metais, dar šalia buvo draugai, bendramoksliai, o po to visi staiga išsilakstė.
Atsitiko taip, kad neturėjau Vilniuje nei kur, nei iš ko gyventi. Namo grįžti, aišku, nesinorėjo, todėl pirmiausia pasibeldžiau į Klaipėdos teatrą. Tačiau jo vadovas pasiūlė palaukti iki rudens.
Tai reiškė, kad dar pusmetį turėčiau būti be darbo. Grįžau į Šiaulius, išsyk gavau pasiūlymą, likau. Ir ačiū Dievui.
- Svajojote būti žurnalistė, bet pasirinkote savo motinos profesiją. O tėvui (dailininkui Bonaventūrui Šalčiui. - Red.) neapmaudu, kad nelaikote teptuko rankoje?
- Ne, mums abiem neapmaudu, nes nei aš pati, nei tėvas neįsivaizdavome manęs tapančios.
Iš tikrųjų kažkada svajojau apie žurnalistiką, tam ruošiausi dvejus metus. Aktorystės net kračiausi, nes mačiau, koks mamos (aktorės Faustos Laurinaitytės. - Red.) darbas. Nenorėjau atimti iš savo vaikų vaikystės.
Ruošiausi būti žurnalistė, bet stojamieji Lietuvos muzikos akademijoje buvo anksčiau. Nutariau pabandyti ir įstojau. (Juokiasi.)
- Teatre dirbate tik ketvirtą sezoną, o pasipylė ir pagrindiniai vaidmenys, ir apdovanojimai.
Buvote nominuota Auksiniam scenos kryžiui, išrinkta geriausia Šiaulių aktore, UNESCO Šiaulių klubas jus pripažino perspektyviausia šiauliete. Kur slypi šios sėkmės priežastys?
- Net nežinau, ką ir sakyti, nes nesinori pernelyg daug apie save kalbėti. Geriau parašykite, kad mums visiems labai sekasi, nes dar esame gyvi.
- Vienu metu kūrėte vaidmenis teatre, mokėtės universitete, dirbote su vaikais mokykloje, tekina lėkdavote į namus pas savo vyrą ir sūnų. Nebijojote, kad vieną dieną išsibarstysite?
- Kurį laiką iš tikrųjų taip gyvenau ir, atrodo, visur spėjau.
Tačiau vieną dieną viskas apsivertė, nes eidama bulvaru nepamačiau priešais ateinančio dabar jau amžinatilsį aktoriaus Prano Piauloko.
Jis vėliau mane įspėjo, kad galiu išsibarstyti, kad privalau susitelkti į vieną tikslą. Dabar dirbu tik teatre.
Sėkmė laukė gimtuosiuose Šiauliuose
Šiaulių dramos teatre M.Šaltytė debiutavo 2002 m. gegužę - ji režisieriaus A.Pociūno spektaklyje „Baltaragio malūnas" sukūrė Jurgos vaidmenį.
2006 m. į gimtųjų Šiaulių teatrą grįžusiai aktorei pirmąjį sezoną buvo patikėti 3 vaidmenys, o iki šiol ji jau yra sukūrusi 15 personažų.
Didžiausią sėkmę M.Šaltytei lėmė Roksanos vaidmuo režisieriaus A.Pociūno 2008 m. gruodį pastatytame spektaklyje „Sirano de Beržerakas". Už šį vaidmenį aktorė 2009 m. buvo nominuota Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui, o Šiaulių miesto savivaldybė ją tais pačiais metais apdovanojo Šiaulių geriausios metų aktorės premija.
Dabar aktorė kuria Valentinos vaidmenį režisierės L.Vaskovos spektaklyje „Valentinų diena" pagal I.Vyrypajevo pjesę.
