Nomeda Bėčiūtė, paklausta, kaip ji - žinoma Dramos teatro aktorė - jaučiasi, kai Šiauliuose visi ją atpažįsta, tik nusijuokia: „Man malonu vaikščioti gatvėmis: atpažįsta - laba diena, neatpažįsta - na ir kas. Negi turiu įsižeisti: „Na kaip tai? Aš - gi aktorė!"
Ir apskritai energingajai Nomedai svetimas bet koks susireikšminimas, todėl ji pirmadienio vakarą atskubėjusi duoti interviu nešina kompiuteriu iš karto paaiškina:
- Vaikų dienos centre dirbu... Nomeda. Ir šį darbą spėju suderinti su darbu teatre, juk šiandien mes nesame garantuoti už savo būvį, už savo egzistenciją. Ir aš - taip pat. Tačiau tai nėra pesimizmas.
- Vadinasi, aktorės gyvenimas nėra panašus į Holivudą - raudonas kilimas, prašmatnios suknelės..?
- Nepanašus. Nors yra ir raudonų kilimų, ir prašmatnių suknelių, bet nereikia pamiršti, kad tai yra labai labai laikina, greitai pamirštama. Tai pamiršta ir aplinkiniai, ir pats pamiršti. O Holivudas nėra tas gyvenimiškasis ir žmogiškasis standartas, į kurį reikėtų lygiuotis, kaip ir visą popkultūrą. Holivudas - tai tas pat, kaip čipsai su koka kola, savotiška popsinė pasaka. Bet pasakomis žmonės irgi tiki. Juk dabar moters etalonas yra ne Rubenso moteris, o kažkokia barbė, nors tokių moterų nebūna, o rubensiškų pilna. Visos dietos, būrimai, mistikos, horoskopai - tai irgi pasakos, šių laikų tautosaka.
Tai anksčiau žmonės gyveno lėčiau, viską apgalvodavo, vaikščiojo lėčiau, nes buvo kitoks gyvenimo tempas. O dabar mes juk lekiam lekiam, laiko vis neturim. O kur mes lekiam? Ir ko mes lekiam? Ir kur nulekiam? Į niekur! Tik, neduok Dieve, sustot - tada sutryps.
- Ar didelė jūsų gyvenimo dalis skirta teatrui?
- Didelė. O kiek tiksliai, tai priklauso nuo užimtumo: repetuoji ar nerepetuoji, ar yra tą dieną spektaklis, ar nėra. Bet jei nieko nėra - tai dar nereiškia, kad tu nedirbi ir negalvoji apie teatrą. Aktoriaus darbas - tai ne tik atidirbtos tam tikros valandos: kartais iš proto eini pusę metų arba dar ilgiau, svarstai, galvoji. O dar yra savišvieta. Daug kas gali į tai skeptiškai pasižiūrėti, bet taip yra. Yra ir renginių lankymas, yra ir kitų spektaklių, filmų žiūrėjimas, domėjimasis viskuo. Galų gale - ir knygų skaitymas. Juk norint vaidinti kad ir grybą reikia žinoti, kas tai yra.
- Tai kiek laiko lieka sau?
- Praktiškai nė kiek, nes yra kiti darbai, yra mokslai. Mokiausi prieš dvidešimt metų lietuvių kalbos ir vaikų teatro režisūros, paskui - aktorystės konservatorijoje, o dabar vėl grįžtu prie pedagogikos - mokausi Šiaulių universitete socialinės pedagogikos. Kodėl? Tai yra šiek tiek susiję ir su mano papildomu darbu, ir su tuo, kad neturėjau valios prieš dvidešimt metų baigti Klaipėdos fakultetų. Todėl ir nusprendžiau - mokysiuosi: viskas čia pat, juolab kad kažkiek įsiskaitė anie baigti mokslai. Vadinasi, kaip ir pusdiplomį turiu, o kodėl tų mokslų nepabaigus? Gal kiek mažiau ir užimta esu teatre. Taip susiklostė ir aš jau antrus metus mokausi magistrantūroje - dabar rašau darbą magistro laipsniui.
- Kodėl nusprendėte baigti pedagoginius mokslus, o ne vaikų teatro režisūros?
- Tada toks buvo specialybės pavadinimas - lietuvių kalba ir vaikų teatro režisūra, o aš pasirinkau šią specialybę, nes mane traukė abu dalykai. Nors aš nesakau ne ir režisūrai - yra buvę bandymų. Tiesa, gal daugiau iš reikalo, iš pareigos, nes su režisūriniais dalykais savęs nesieju. Aš esu idėjų įgyvendintoja.
Nors... Niekada nesakyk „niekada". Čia kaip pasisuks - o-ba! Ir visko gali būti. Kad ir rytoj. Bet kol kas aš apie tai negalvoju.
- Jūsų paminėti „kiti darbai" - tai poezijos vakarai?
- Nepasakyčiau, kad turiu poezijos programų - konkrečių. Bet jei pakviečia, visada sutinku dalyvauti. Labai gražiai bendradarbiauju su „Laiptų" galerija - ir knygų pristatymuose, ir kai poezija skaitoma autobuse. Dar yra įvairių susitikimų mažuose miesteliuose, rajonų centruose - ir bibliotekose, ir mokyklose.
Labiausiai iš visų skaitymų įsiminė paskutinis - sakyčiau, nepelnytai pro pirštus praslydęs teatro projektas (taip vadinkime, nes dabar spektaklių nebėra) - literatūriniai skaitymai, kuriuos režisavo Regina Steponavičiūtė. Tai buvo labai gražus susilietimas su tuo, ką, atrodo, žinojau, bet pasirodė, kad visai nieko nežinojau, - su mūsų klasika. Nelabai lengvai skaitėsi ir Juozapas Albinas Herbačiauskas, ir Antanas Baranauskas: nors esam profai, o paėmėme skaityti ir slebizavojome pirmą kartą.
Visi šie spektakliai buvo labai skirtingi ir įdomūs, tik labai gaila, kad vienkartiniai... Bet ir už tai ačiū!
- O privačius renginius jus kviečia?
- Nepasakyčiau, kad dažnai, o ir aš ne už kiekvieno užsikabinu. Bet yra, yra... Nebūtinai kaip renginių vedėją kviečia, greičiau - kaip labai konkretaus numerio atlikėją. Kviečia dažniausiai dainuoti. Matyt, daug kam įsiminė Marlen Ditrich dainos.
- O kokia Nomeda Bėčiūtė savo namuose?
- Namai yra mano tvirtovė. O namuose Nomeda Bėčiūtė yra visokia. Ir kaimynai, turiu pasakyti, dėl to nesiskundžia.
Namie manęs nelaukia nei keturkojai, nei dvikojai augintiniai. Jų išvis neturiu, nes namas - blokinis, o gyvūnai nenusipelnę kančių būti įkalinti. Tai kaime, kur didelis plečius, gali būti, kas tik nori - ir šunys, ir karvės, ir kiaulės, ir katės, ir pelės, ir gyvatės... Gyvūnus aš myliu. Visokius. Net varlę galiu į užantį įsikišti.
- Taigi po darbų grįžtate namo, atidarote šaldytuvą, o ten...
- Na, šaldytuvas būna arba išjungtas, arba atliekantis savo funkciją. O įjungtame šaldytuve pelė pasikorusi nebūna: nesu dietininkė - valgau viską. Porą kartų per metus (nekalbu apie vasarą ir kaimą) aš užsimanau pakepintų rūkytų lašinių (normalių lašinių - ne šoninės) su daug svogūnų, su juoda duona. Kai lašinius pakepini, o tuose taukuose - dar kokias dvi galvas svogūnų, tada su juoda duona ir druska kad brauki, kad brauki... Štai to užsimanau. Kartais užsimanau avokado salotų. Arba cepelinų.
Vienintelis dalykas, ko nevalgyčiau, - pieniška daržovių sriuba su morkomis. Manau, kad mama mane dar benešiodama jos prisivalgė. Daugiau valgau viską. Kartais net pusfabrikačių, nors to stengiuosi išvengti: manau, kad geresnė kombinacija - lašiniai su svogūnais. Ir gaminu viską. Ne, meluoju - išskyrus saldžius kepinius. Tai man atrodo nerimta, o ir nesu saldumynų mėgėja.
- Tai vietoj dietos sportuojate?
- Vienintelis mano sportas - visur eiti pėstute. Ir kuo toliau, tuo geriau. Nežinau, kiek tai padeda. Tačiau vis tiek pastangų nededu - yra, kaip Dievas davė.
- Kokią muziką mėgstate? Kokios klausotės?
- Dažniausiai - tylos, nes visą dieną praleidžiu gaudime. Bet kartais pasiklausau ir muzikos, nors neturiu numylėtinių. O kokios klausausi, priklauso nuo nuotaikos, nuo atmosferos, nuo daug ko.
- O laisvi savaitgaliai? Kelionės su chalatu tarp šaldytuvo ir lovos?
- Ne, ne. Šiuo metu rašau „mokslinius darbus". Su tuo, kur atsinešiau, kompiuteriumi. (Mano „kompiuterius", o ne kompiuteris.) Tai mano naujas anekdotas. Ir dauguma kolegų jį žino, kaip ir gana seną anekdotą, kaip savo laiku Bėčiūtė mobilųjį telefoną įsigijo.
O įsigijo, kai gyvenimas privertė, kai atsirado mirtinas reikalas (nors namie laidinį telefoną vis dar turiu). Mobilųjį įsigijau tik dėl dviejų jo funkcijų: skambučių ir žinučių. Nuėjusi į saloną taip ir paprašiau: „Man reikia telefono be skalbyklės, be šaldytuvo ir be garintuvo". Vadybininkas taip pasižiūrėjo ir sako: „Tokių nebegamina..." Todėl yra mano telefone ir kamera, ir visokie pričandalai, kurie man visai nereikalingi. Manau, kad tai yra žaisliukas, savotiška barbė. Su koka kola ir čipsais.
O kompiuterių irgi taip pat įsigijau, nes jei ne mokslai - tai kaži kaip, kaži...
- Na, o kur atostogaujate? Kaime?
- Kaime. Ir visai netoli - jei keliauju tiesiai tiesiai per Naisius, Pašvitinį, tai bus 52 kilometrai, o jei per aplinkui - tai ir visi 80. Senelių palikta sodyba yra pačiame kaime - miiilžiniška sodyba su miiilžiniškais pastatais, su miiilžiniška erdve beveik iki pat Joniškio, iki horizonto. Aplink šunys, karvės, katės su katinais - kaimynų. Va kokie turtai!
Sodyboje kaip visos giminės vasarnamyje aš maloniai leidžiu laiką - po visą mėnesį kas vasarą. Jei reikia, einu daržų ravėti, jei reikia, šienų grėbti... O vakarai ir naktys - mano. Skirti skaitymui, nes ten skaitau ne tai, kas reikia, o tai, ką noriu: poeziją, prozą, filosofiją... Ne kokią socialinę pedagogiką, ne ugdymo filosofiją, ne apie socialinį darbą bendruomenėje...
Paskui grįžtu į Šiaulius ir vėl sukasi sukasi malūnai - miltai byra tie patys...
Vėl ateina kalėdinės šventės ir užpjauna. Jų nejaučiu. Išliko tik šventės iš vaikystės: kūčių vakarienė, ramybė, susikaupimas.
O dabar... Šyrmyrpotreb! Visai neįdomios, o jei dar su visokiais blizgučiais... Kaip ypač gražus Šiaulių savivaldybės projektas (aš jį taip vadinu) centrinėje aikštėje. Nors reto miesto vidury yra šitokių milžiniškų gražių eglių, Šiauliuose dar vieną kasmet atveža ir įstato! Čia galiu pritaikyti tokį rusų režisieriaus Anatolijaus Efroso pasakymą: „Publika kvaila. Bet ji viską supranta!"
- Apie ką jūs bekalbėtumėte, vis trykštate optimizmu.
- Matyt, tam yra vidinė paskata, motoriukas. Tėvas, pavyzdžiui, klausia: „Ką tau tie mokslai duos? Prie algos pridės?" Tenka atsakyti: priešingai - dar ir nuims. Tada tėvukas jau nieko nebesako, nes ir pats toks.
Kai kur nors esu mažiau užimta, tai tą spragą reikia kažkuo užpildyti - nesinori sėdėti ir dejuoti: „Dieve, kokia aš nelaiminga ir nesuprasta menininkė..." Juk Žemaitė jau seniai pasakė, kad nė viena kūryba neverta gyvenimo. Buvo vienoks etapas, ėjo ir praėjo, dabar yra kitoks. O dar ateis - oooo koks, pamatysit!
Svarbiausia nesėdėti ir nedejuoti, nes bet koks pažinimas, bet koks patyrimas yra tik tavo į bagažą, tik į tavo krepšį - ir jokių čia akcizų, jokių PVM'ų. Jo niekas nei nepavogs, nei neatims.
 „Net vaikystėje man nebuvo įdomios princesės. Juk jos - jokios, - juokiasi Šiaulių dramos teatro aktorė Nomeda Bėčiūtė. - O štai raganos - spalvingi personažai! Juk jos, apsižergusios šluotą, kas vakarą virš miesto su šypsenėle gali praskristi. Oi, kaip man tai patiktų!" |
