Elegantiškąją Nijolę Mirončikaitę Šiauliuose pažįsta visi. Ir net tik dėl dešimčių vaidmenų Šiaulių dramos teatro scenoje nuo 1964-ųjų. Ne tik dėl dvylikos teatre režisuotų spektaklių. Bet ir dėl kitų gyvenime sukurtų vaidmenų - kaip pati Nijolė Mirončikaitė savo darbus įvardijo interviu.
O interviu Nijolė Mirončikaitė paskyrė tik valandėlę - po pusvalandžio turėjo prasidėti skaitovų konkursas, kurio vertinimo komisijos pirmininke ji buvo pakviesta dirbti.
- Iš kur šįvakar atskubėjote?
- Iš „Romuvos" gimnazijos. Ten turiu dramos raiškos ir istorijos pamokėlių, o dar ruošiame šimtadienį...
- Tai jūs dabar mokytoja ar aktore prisistatote?
- Prisistatau aktore, nes mokytoja mane tik mokykloje vadina. O aktore tapau kaip čia pasakius... Ariogalos vidurinėje mokykloje mūsų klasės auklėtojui V. Vaicekauskui gal norėjosi, kad ir mažame provincijos miestelyje atsirastų aktorė, tai jis ir paskatino mane stoti į tuometinę konservatoriją. Nors mama siekė, kad pasirinkčiau praktišką profesiją (šeimoje augome trys našlaičiai vaikai), ir net manė, kad neįstosiu.
O aš įstojau. Tik tuo metu buvo mažai vyrų, nes mes, 1941-ųjų gimimo, - visi karo vaikai. Įstojome penkios mergaitės (mano kurso draugė buvo Rūta Staliliūnaitė) ir du vyrukai, todėl paskelbė papildomą priėmimą - kad pririnktų pilną kursą.
Kai parvažiavusi namo pasakiau, kad įstojau, niekas netikėjo, o mama mane iki spalio - papildomo priėmimo - net įdarbino... O tais laikais kur įstodavome, ten ir mokydavomės, be to, ir baigus mums duodavo paskyrimą kur dirbti - laisvų diplomų nebuvo. Aš paskyrimą gavau į konservatoriją - dėstyti ir vienus metus asistente dirbau. Sako, kad aš pedagoginiam darbui tikusi buvau.
Po metų atvažiavo į Šiaulius Antanas Šurna, Gintas Žilys ir mane pradėjo kviestis: „Ką tu ten pedagoginį darbą dirbsi..." Taip jie mane ir išsikvietė į Šiaulius. Atvažiavau, jau pradėjau dirbti ir vėl pradėjo mane konservatorija kviesti. Gal ir būčiau dėstyti grįžusi, bet atvažiavo Jonas Jurašas statyti spektaklio ir sako man: „Kai bus tau penkiasdešimt metų, galėsi dirbti pedagoginį darbą, o dabar dirbk aktore". Man jau ambicijos - Jurašas taip pasakė. Ir pasilikau.
Įsiminė Reginos Steponavičiūtės pastatytame Žano Kokto spektaklyje „Baisūs tėvai" Ivonos vaidmuo - labai įdomus savo paradoksalumu. Režisierės Aurelijos Ragauskaitės periode daugiau dirbau ir neblogų vaidmenų turėjau, net pabandžiau ir dramatinių. Įsimintini buvo dideli charakteriniai vaidmenys ir režisieriaus Gyčio Padegimo statytuose spektakliuose: Pulkininko našlė Juhano Smūlio pjesėje „Pulkininko našlė, arba Gydytojai nieko neišmano", tragikomiška Auklė Federiko Garsijos Lorkos „Netekėjusi donja Rosita, arba Gėlių kalba".
O kur dar vaikiški spektakliai: juk vaidinau ir Karlsoną (1973 metai, režisierė Regina Steponavičiūtė), ir Mažylį (1968 metai, režisierius N. Šeiko), o paskui vaidinau visokias raganas - daug tų raganų vaidinau. Įdomu muzikiniuose spektakliuose vaidinti. Dabar vaikiškuose spektakliuose aš rečiau ir vaidinu.
Be to, ir mada kažkokia atėjo apskritai spektakliuose jauniems aktoriams vaidinti pagyvenusių žmonių ir senukų vaidmenis: šešiasdešimtmetes vaidina trisdešimtmetės, o mes, vyresnės aktorės, jau ir nebevaidiname, nors reikia spektakliuose ir močiučių, ir vyresnių moterų. Tačiau toks režisierių pasirinkimas, toks jų matymas. Jie mūsų nemato. Nemato, tai nemato - ką darysi?
Nors viena aktorė yra man pasakiusi: „Nijole, tu nesiskųsk - turėjai ir įdomių vaidmenų, ir su įdomiais režisieriais dirbai, o mes va sėdime, mums prastovos, nors eina gražiausias laikas". Ir tikrai man gaila jų - keturiasdešimtmečių-penkiasdešimtmečių aktorių, nes aktoriui yra labai baisios tos prastovos.
O kad nebūtų prastovų, tai aš susigalvoju visokių dalykų - trenažui. Dabar, pavyzdžiui, dirbu mokykloje. Žinokit, su vaikais dirbdamas - nepamiegosi: juos reikia reikia valdyti, sudominti kažkaip.
Taigi dabar turiu mokytojos vaidmenį - sunkų vaidmenį, nes pasižiūriu į mokytojus ir sakau: „Jetus! Kokia sunki jūsų profesija: atlaikyti septynias pamokas - tai tokia įtampa..." O jei dar parėjus reikia tvarkytis kažkokius buitinius dalykus... Tai labai labai sunkus mokytojo vaidmuo.
Dar turiu močiutės vaidmenį, dar dirbu televizijoje pagal projektą „Aštuntasis teatro dešimtmetis": renku ir montuoju medžiagą, kiek ir kokių per kiekvienus metus buvo premjerų, netekčių, jubiliejų, kokios buvo Teatro dienos. Į tai atsiliepė ir aktoriai - stengiasi prisidėti ir su savo nuotraukomis, filmuota medžiaga. Už tai esu jiems visiems dėkinga.
- Nepasakojate, kaip tapote režisiere.
- Režisūros ėmiausi, nes paskatino Pranas Piaulokas (susidarė tokia situacija, kad Gytis Padegimas išėjo iš mūsų - į Kauną išvažiavo ir Piauloką paprašė laikinai padirbėti teatro vadovu). Nebeliko kam statyti spektaklių - visi režisieriai jau buvo užsiėmę. Tai Pranas ir paprašė: „Gelbėk, Nijole - pasaką pastatyk". Tada ir pastačiau Bela Junger pasaką „Baltoji rožė". O prieš Naujuosius ir vėl: „Ką nors statyk". Atsirado Robero Toma „Aštuonios mylinčios moterys". Ir taip netyčia užsikabinau.
Bet tokia aš ir režisierė: neturiu jokių režisūrinių ambicijų, bet kadangi dirbau su labai įdomiais režisieriais, mokiausi iš jų, pati turiu aktorinės praktikos, pradėjau režisuoti. Gal ir turiu pedagoginių sugebėjimų ir todėl galiu padėti aktoriams kurti vaidmenis. Toks mano režisierės vaidmuo.
Pastačiau per dešimt spektaklių, bet iš jų eina mažai jau: kai kurie nusirašė. Vieni nusirašo todėl, kad pagrindiniai aktoriai kažkur išvažiuoja, kitas spektaklis išsivaidina, o trečias nežinia dėl ko „nusiima" - mano pora spektaklių nusirašė, nežinau dėl ko.
Paskutiniąją pjesę - Robert Lamoureux „Sriubinę" - stačiau savo 65 metų jubiliejui 2006-aisiais, o spektaklis „Aštuonios mylinčios moterys" nuo 1993 metų vis dar eina ir yra populiarus. Kai Pranas Piaulokas leido ją statyti, buvo susidariusi situacija, kad daugiau vyrai dirbo, o moterys - mažai. O čia aštuoni moteriški vaidmenys! Tai mes susibūrėme į tokį kolektyvuką ir padarėme. Ir nors buvo blokados laikas, net susikrapštėme drabužėlius.
Kadangi teatras nebedavė man vaidmenų, tai aš savo režisuotuose spektakliuose leisdavau ir sau pasiskirti kad ir nedidelį vaidmenį. Kai pati dirbi spektaklyje, tai ir prižiūri jį. Štai dabar eina „Sausio žibuoklės" pagal Samuilo Maršako pasaką. Jame turiu mažytį vaidmenį, kurį ir galima iškupiūruoti, kurį ir kas kitas gali vaidinti, bet kai aš spektaklyje pati dirbu, tai ir apšvietimą seku, tai ir kokią pastabėlę aktoriams pasakau, tai dar kas nors. O aktoriai, kurie darbingi, labai patenkinti, kai ką nors pasakai.
- Dalyvaujate ir visuomeninėje veikloje...
- Taip, tikrai... Štai dabar mane kviečia į skaitovų konkursą, tai kaip neateisi, kai taip kviečia? Kai turėjau krūties vėžį, tai susirinkome moterys su ta liga ir įkūrėme „Salvijos" klubą. Teatre esu aktorių gildijos - Lietuvos teatro sąjungos Šiaulių padalinio - pirmininkė. Gildijoje susirenkame nario mokesčius ir sveikiname vieni kitus su premjeromis, su šventėmis, su jubiliejais. Va dabar Genutės Vaiginytės bus jubiliejus. Tokia jau ta mūsų organizacija.
- Kaip būdama tokia užsiėmusi sugebėjote ir vaikus auginti, ir buitimi rūpintis?
- O jūs paklauskite režisierės Aurelijos Ragauskaitės - ji pasakys, kaip sugebėjau. Sunku, žinokit.
Mano laikais pagimdžius buvo vaikui auginti skirti tik du mėnesiai: mergaitė gimė 1967, berniukas - 1971 metais ir teko po dviejų mėnesių į teatrą sugrįžti, juk ir iš darbo neišeisi, ir darbo stažo nenutrauksi. O dar tais laikais auklės nebuvo galima samdytis - teko net slėptis samdant. Aš suradau močiutę Karoliną iš to paties namo - kartu šiukšles išnešdavome, tai ji ne tik žiūrėjo mano mergaitę, bet ir slapta ją pakrikštijo - tapo jos krikšto močiute.
Paskui nuo vienuolikos mėnesių dukrelę, nuo metukų sūnų teko nešti į lopšelį. Ten jie išmoko ir vaikščioti, ir su šaukšteliu patys pavalgyti. Todėl prisimindama, kaip man buvo sunku, padėjau dukrai auginti jos mergytes.
O dar tuo metu juk spektakliai vykdavo nuo antradienio iki sekmadienio vakaro, po tris spektaklius per dieną, dar gastrolių dviem savaitėms išvažiuodavome. Savaitgaliais darželiai tai nedirba. Kur dėti vaikelius? Kokių vargų buvo - tai jau tikrai. Tai vaikus ir į teatrą pasiimdavau, ir į gastroles kartu veždavausi. Aišku, truputį mano mama padėdavo, bet kai jie labai pas mamą prisidirbdavo, tekdavo vaikus kartu pasiimti. Pripratinau juos prie teatro, jie teatrą mėgsta, bet, ačiū Dievui, nė vienas teatro nepasirinko.
Ačiū dievui, nes jei dabar man reikėtų rinktis profesiją, tai aktoriaus aš nieku gyvu nepasirinkčiau. Rinkčiausiai tokią, kur galėčiau būti tikrai už save atsakinga, juk teatre aš priklausoma nuo režisieriaus. Jis arba duoda vaidmenį, arba neduoda. Jis reikalauja, kad aš taip vaidinčiau, o gal aš turiu kitokį požiūrį. Žinoma, galiu kažkiek su juo ginčytis, jį įtikinėti, bet ateina toks momentas, kad aš vis tiek turiu sutikti su jo matymu. Nes aš esu išpildytoja, aš esu molis, kurį režisierius lipdo. Suprantu, nes pati režisuoju, kad taip turi būti, bet vis tiek norisi, kad būtų kitaip. Pavyzdžiui, kaip Valentinui Masalskiui. Jis - kūrėjas. Jis pats stato, pats režisuoja, pats vaidina. O aš - tik atlikėja, aš ne kūrėja.
Aš kaip norėjau vaidinti Antono Čechovo pjesėse ar kurioje iš Viljamo Šekspyro, bet niekada nevaidinau, nes jų niekas nestatė, o jei statė, manęs nepaėmė. Taip priklausomas esi.
Ai, jei aš teatre turėčiau visą krūvį ir gerai uždirbčiau, tai niekur kitur ir nedirbčiau. Gerai tik, kad nebėra tokio namų krūvio.
Nors dabar, sulaukusi tiek metų, žiūriu į viską filosofiškai: ko nervuotis, jei negali nieko pakeisti? Ko nervuotis, kad negaunu dabar vaidmens? O pirma kaip būdavo skaudu: prieini prie lentos, pamatai, kad tavo pavardės nėra paskirstyme ir jau nervuojiesi...
- Vis dar atliekate ir Timinskienės vaidmenį?
- Taip, aš - vis dar Timinskienė, o mano Vytautas Timinskas dabar Ariogaloje leidžia laiką. Jis gero būdo - visada toleravo ir toleruoja mano darbą. Tik dabar, ko gero, jaučiu, jis, kadangi jo sveikata yra kiek silpnesnė negu mano, man jau pavydi, kad aš vis dar dirbu. Suprantu jį: talentingas dailininkas, kūrėjas, visą Šaukėnų bažnyčią ištapęs, norėtų ir dabar daug padaryti.
O susipažinome mudu teatre, kur jo tėvas dirbo ir jis yra dirbęs. Vadinasi, jis - teatro žmogus. Aišku, ilgą laiką mes zulinomės vienas prie kito. Gal per ilgai aš buvau kalta, kad jo nesupratau: jis - kompanijos žmogus, nes kurdamas vis būna vienas, o aš teatre prisibendravusi namie noriu vienatvės ir ramybės. Nesakyčiau, kad mes vienas kitą iš karto supratome ir mūsų gyvenimas iškart pasidarė rožinis...
- O kas kuria jūsų elegantišką stilių?
- Gerai pasakė Nijolė Narmontaitė: „Turėdamas daug pinigų kiekvienas gali ir apsipirkti, ir gražiai apsirengti". O kai pinigų nėra, iš skurdo fantazija pradeda veikti. Prasideda mezgimai, nėrimai, siuvimai... Apmegzdavau vaikus nuo galvos iki kojų, net vyrui kostiumą esu numezgusi. Megzdavau ir grimo kambary, tai sakydavo teatre: „Pas tave tikriausiai ir paklodės megztos". Ir dabar mezgu anūkams.
Nueinu į vadinamuosius šopingus-labdarynus: pasižiūriu - labai gera medžiaga, tik pats sijonukas netikęs. Sijonuką išardau ir turiu medžiagos, o prie jos, žiūrėk, ir mezgimo siūlų ar dar ko atsiranda. Ir jei moterys gerai visa tai pasiuva - tai tas drabužis o koks išeina!
Viskas čia iš vargo. Sako dabar - veržkitės diržus. O aš ir taip visą gyvenimą susiveržusi: ar kada nors mūsų algos teatre didelės buvo? Bet ar tai svarbiausia? Svarbu, kad visi būtume sveiki, juk ne veltui sakoma, kad kai užsitrenkia durys, Dievas atveria langelį.
 Nijolė Mirončikaitė: „Prisistatau aktore, nes mokytoja mane tik mokykloje vadina". |
