Aktoriaus Aurimo Žvinio pavardė Šiaulių dramos teatro sąrašuose paskutinė, tačiau jo balsą teatro žiūrovai išgirstą pirmąjį. Stojant į Teatro akademiją, Aurimas buvo pakviestas paskutinis, tačiau jo, vaidmenis kuriančio vos penktus metus, pasiekimai neeiliniai. Aktorius nominuotas debiuto-jaunojo menininko kategorijoje Auksiniam scenos kryžiui gauti už geriausią 2008 metų teatro sezono aktoriaus vaidmenį (Edmond Rostand "Sirano de Beržerakas") bei jam suteiktas Šiaulių miesto savivaldybės geriausio metų aktoriaus vardas. Šiuo metu jis kuria vieną pagrindinių vaidmenų Sauliaus Balandžio režisuojamame naujame seriale, o prieš kelias dienas sužinojo gavęs vaidmenį lenkų filme. Vis dėlto aktoriaus didžiausia gyvenimo aistra - animacinių filmų įgarsinimas. "Mano balsas pradėjo dirbti anksčiau už kūną", - šypsosi 27-erių Aurimas.

Balsą išgirdo fizinio lavinimo mokytojas
Užsisakęs kavos su pienu, Aurimas sako ją tokią pamėgęs dėl itin dažnų kelionių - savo gyvenimo draugę aktorę Ingą Norkutę net kelis kartus per savaitę jis veža filmuotis seriale "Moterys meluoja geriau". Tenka vykti į gimtąjį Vilnių, Palangą, Klaipėdą, o degalinėse jam skaniausia būna būtent tokia kava. Kartą pažvelgęs į automobilio spidometrą pamatė, kad per metus nuvažiavo 30 tūkstančių kilometrų. Sakytum, "šoperis", o ne aktorius. "Aš esu ten, kur manęs reikia", - sako vyras.
Sodraus žemo balso aktoriaus su niekuo nesupainiosi. Vos išgirdęs balsą išsyk žinai, kad kalba Aurimas Žvinys. Kodėl būtent jo balsas parinktas įrašyti perspėjimą žiūrovams, kad prieš spektaklį šie išsijungtų mobiliuosius telefonus, aktorius sako nežinantis. Liepė ir tiek. Tačiau tai, kad yra apdovanotas diktoriaus talentu ir turi įtaigų sodrų balsą, Aurimas sužinojo seniai.
Besimokant vienuoliktoje klasėje, per sporto varžybas sugedo švieslentė ir mokytojas jo paprašė per mikrofoną pranešti rezultatus, baudas. "Pasakiau, kažką papokštavau. Žiūriu - atbėga fizinio lavinimo mokytojas ir apstulbęs klausia, kas čia kalbėjo. Nuo to laiko man pavesta varžybas komentuoti", - šypsosi vyras.
Dėl pavardės pirmosios raidės Aurimas visuose sąrašuose yra paskutinis. "Toks likimas, tokia mano karma, bet ji - gera", - nusijuokia pašnekovas ir prisimena, kaip jį, patį paskutinį, priėmė komisija stojant į Teatro akademiją. Nuo aštuntos ryto Aurimas eilėje laukė beveik iki 23 valandos. "Juokinga buvo ir per stojamuosius. Atidėliojau pateikti dokumentus, o vieną dieną sutikau savo dramos teatro būrelio vadovą Titą Varną. Pasirodo, iki dokumentų pateikimo pabaigos buvo likusi valandą. Draugai pagelbėjo, kol aš fotografavausi, padarė dokumentų kopijas, patvirtino pas notarą, tad dokumentus pateikiau likus penkioms minutėms iki komisijos darbo pabaigos", - juokiasi pašnekovas pridurdamas, kad vis dėlto paskutinis jis niekada nebuvo.
Jau antrajame kurse jo balsu susidomėjo reklamos agentūros, tad Aurimui pasipylė itin daug pasiūlymų įgarsinti reklamą. "Vis dėlto man didžiausią džiaugsmą teikia animacinių filmų įgarsinimas. Paaukočiau dalį reklamos, kad tik man leistų įgarsinti personažus, ieškoti balsinių charakteristikų", - sako aktorius.
Aurimo balsą galimą išgirsti animaciniuose filmuose "Šrekas", "Ratai", "Vėžliukai nindzės". "Leiskit man tai daryti, nes aš tai labai mėgstu!" - juokiasi pašnekovas.
Yra aktorių, kurie sako esantys tik teatro, kiti - tik kino aktoriai. "Aš taip negaliu sakyti. Mielai imuosi visokios veiklos - įgarsinu, filmuojuosi, vaidinu. Visa tai - iš žingeidumo, norint įgyti patirties", - sako Aurimas ir džiaugiasi, kad prieš kelias dienas sulaukė žinios, jog gavo nedidelį vaidmenį lenkų statomame filme apie II pasaulinio karo pradžią.

Žiūrovų akys šypsenas "transliuoja"
Į Šiaulių dramos teatrą atvykęs prieš ketverius metus jaunas aktorius sukūrė 16 vaidmenų, vienas kurių - Sirano de Beržerako - to paties pavadinimo A. Pociūno režisuotame spektaklyje buvo itin sėkmingas. Apdovanojimų sulaukęs Aurimas dėl sėkmės mažiausiai "kaltina" save, netgi bando apkaltinti žvaigždes, likimą ir net jį pasirinkusį režisierių A. Pociūną.
Paprastai Sirano de Beržerako vaidmuo įvairiuose teatruose atitekdavo mažų mažiausiai 40 metų sulaukusiam pripažintam grandui. "Tai režisieriaus "špilka". Man - gal sėkmė, nors turiu pripažinti, kad pasisekimas ne ant padėklo atneštas. Reikėjo daug dirbti, norint vaidmenį sukurti. Teko ne vieną valandą kalbėtis su režisieriumi ir aiškintis. Tai buvo didelis iššūkis, nes reikia didelės gyvenimiškos patirties norint kalbėti apie pasiaukojimą dėl meilės, apie atsidavimą. Turi realiai išgyventi tokius jausmus, kad galėtum juos perteikti", - sako Aurimas.
Gal būt Aurimui sėkmę nominacijai atnešė... moksleiviai. Tuo metu, kai į teatrą buvo atvykusi komisija spektaklio vertint ir geriausiųjų nominacijoms rinkti, didžioji dalis žiūrovų buvo moksleiviai. Tokios dienos būna didelis išbandymas aktoriams. Aktorius pokštauja, kad ne savo noru į teatrą suvaryti "perestukinai" replikuoja, šūkčioja iš salės galo, tad aktoriams būna nelengva. Atsitiko priešingai - salė reagavo audringai. "Tą dieną spektaklis labai "važiavo" - jutau žiūrovų pasitenkinimo bangą, buvo toks "kaifas", - šypteli pašnekovas.
Panašu, kad šias vibracijas pajuto ir komisija, tad ne tik Aurimas, bet ir jo scenos partnerė Monika Šaltytė buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui. Aurimas sako, kad bet kokia žūrovų reakcija - jų ašaros, juokas, tai atpildas aktoriams už tai, kaip jie vaidina. Ypač šis atpildas juntamas vaikiškų spektaklių metu, nes vaikai - patys geriausi ir nesugadinti žiūrovai.
Aurimas yra sukūręs Bulio vaidmenį spektaklyje "Bela, Bosas ir Bulis". Jis sako, kad vaikus suvirpina scenoje matomi dalykai, jie išgyvena dėl personažų ir vaidindamas jis junta tą "adadžio". Spektaklyje "Bebenčiukas ir Laumė", kur Aurimas sukūrė Bebenčiuko vaidmenį, jis junta ir tėvų reakcijas. "Jų akys šypsenas transliuoja", - sako jis.

"Niekada "nedubasink" kolegos, jei neturi ko pasiūlyti"
Yra nerašyta taisyklė: "Nėra mažų vaidmenų. Yra maži artistai", tačiau Aurimas sako negalintis kategoriškai patvirtinti, kad jam visi jo sukurti vaidmenys mieli. Ne todėl, kad režisierius blogas ar vaidmuo neapgalvotas. "Kartais juntu, kad man trūksta patirties, žinių. Tada vaidmuo tampa darbu. Man mieli vaidmenys, kuriuos kurdamas "džiazuoju". Nesvarbu, kur ir kam vaidini, bet "kaifuoji". Man žiauriai patinka Šuo Drutkis iš "Labai paprastos istorijos", nors būna dienų, kad jis "neina". Grįžti po spektaklio lyg bulves visą dieną kasęs. Būna, kad vaidyba taip pakrauna, kad gali po spektaklio grįžęs šokti ir dainuoti - tiek esi papenėtas emocijomis. Jausmas, lyg būtum ką tik įsimylėjęs", - emocingai kalba pašnekovas.
Be jokios abejonės, spektaklio sėkmę lemia visos komandos darbas. Ar nebūna taip, kad po spektaklio norisi kokiam nors kolegai gerokai vožtelėti už "kliurką"? "Mūsų teatro kolektyvas labai darnus, čia yra nerašyta taisyklė - niekada "nedubasink" kolegos, jei neturi ko pasiūlyti. Jei kolega mato, kad kažką darai ne taip, nedrebia į akis, o pasivedęs į šalį draugiškai, labai apgalvojęs žodžius, pasiūlo, ką galėtum pakeisti.
Mano kurso dėstytojas Vytautas Čibiras aktorių darbą scenoje lygino su sportininkais krepšinio aikštelėje. Vienas sportininkas, be tų, kurie stato užtvaras ir leidžia jam įmesti tritaškį, nieko nepadarys. Būna, kad kolegos tokių aplinkybių nesukuria, pamiršta tekstą ir tu, gelbėdamas situaciją, paaukoji kokį "perliuką". Būna gaila, kad tau "pavogė" bajerį, bet visada supranti, kad tai netyčia, kad suveikė žmogiškasis faktorius", - sako Aurimas.