Žemaitijoje - mieliausia
- Linute, gimėte Dūkšte, Ignalinos rajone, gyvenote Telšiuose, mokėtės Vilniuje, o dabar dirbate Šiaulių dramos teatre, tad kas esate: žemaitė, aukštaitė, dzūkė?
- Aš Lietuvos kosmopolitė (juokiasi). Mama - aukštaitė, tėtis - dzūkas, gimiau mažutėliame Dūkšto miestelyje, devynių mėnesių mane išsivežė į Telšius, nes persikraustė šeima ten dirbti. Tėtis mirė jaunas. Tuomet buvau dar nedidelė. Mama mane su mano trimis metais jaunesne seserimi Rasa išauklėjo, išleido į mokslus. Dabar mama gyvena priešais mūsų butą. Tad esame „kaimynkos", turime savo erdves, todėl puikiai sutariame.
Telšiuose pragyvenau septyniolika metų. Man labai patinka žemaičiai. Jei išgirstu ką sakant, kad žemaičių kalba grubi, nesutinku. Man tai - mieliausia ir švelniausia kalba. Man malonu, kai telšiečiai mane pakviečia į renginius. Nepaprastai myliu miestą, stovintį ant septynių kalvų. Kiekviena pėda man žinoma. Esu trečiosios vidurinės mokyklos garbės lentoje įrašytą į sąrašą buvusių mokinių, kuriais mokykla didžiuojasi. Tai ir Egidijus Aleksandravičius, Gediminas Vitkus, Edmundas Žalys, Saulius Norvaiša, Kęstutis Jablonskis, Algimantas Žukauskas, Loreta Berūkštienė, Egidijus Remėza, Ineta Stasiulytė, Ineta Beglecovaitė, bei kiti.
Kai pasibaigs visi jubiliejiniai renginiai, tikrai atvažiuosiu į trečiąją vidurinę ir atliksiu ataskaitą. Gal ateis kokia maža Bocytė ir panorės tapti aktore. Kaip ir aš žiūrėdama į Telšius atvažiuodavusias aktores D. Kazragytę ir E. Pleškytę, panorau tapti aktore.
Aktorė - tarsi likimo ženklas
- O iš kur atsirado aktorystės siekiamybė?
- Kai atsigręžiu į praeitį suprantu: kitaip negalėjo atsitikti. Darželyje vesdavau visus renginius, jei kas užmiršdavo tekstą, nustumdavau ir pasakydavau už jį.
Dabar vaikai „auga" prie kompiuterių, mes daug laiko praleisdavome kieme. Žinoma, būdavo ir „alibaba", ir „sekretai". Bet daugiausia būdavo kūrybiniai žaidimai: skaitydavome knygas. Tuomet buvo prabanga turėti „prašmatnią" - K. Kubilinsko, ar Brolių Grimų pasakų knygą. Kieme „darėme" teatrą. Statėme spektaklį, pagal mano močiutės paskojima, jog neva čigonai pavogė vaiką, jį užaugino, tėvai ieškojo, žodžiu, dabartinis serialas. Mane taip sujaudino istorija, tad mes, dar būdami vaikais, parašėme pjesę, išmokome tekstus, repetavome butuose. Kieme padarėme sceną, tėvai padėjo sunešti kėdes. Vaidindavome, parduodavome bilietukus, po to gerdavome limonadą, valgydavome sausainius ir daug kas prašydavo spektaklį pakartoti. Net specialiai į namus kviesdavosi. Atsimenu ir labai liūdną spektaklį. Vienas vaikinukas, grįžęs iš armijos, gavęs didžiulę radiacijos dozę, gulėjo mirties patale. Jo mamos paprašyti atėjome į jo namus. Po vaidinimo supratau, kad jis beveik nemato. Jis paprašė, kad ateičiau ir atsisėsčiau šalia jo. Atsisėdau ir jis sako: dabar matau, kad tu su balta suknele. Po kelių mėnesių jis mirė...
Žiemą tėvai mus visuomet „išpildavo" ledą. Prasidėjo dailusis čiuožimas. Pradžioje turėjome tokias pačiūžas su dviem peiliukai pririšamais. Po to atsirado taip vadinamos figūrinės pačiūžos. Net vaikinai su mumis norėdavo čiuožti.
O kokie vaikų baliai - gimtadieniai būdavo: su eilėraščiais, žaidimais. Tuomet patys sugalvodavom žaidimus, o dabar vaikus turi linksminti samdytas aktorius „bebebebebebe". ???
Mokykloje padarėm baisius „babakus", papje mašė technika pasidarėme lėles, vaidinome norėdami pagelbėti Afrikos vaikams, nes kažkokia problema tuo metu Afrikoje buvo. Mus leisdavo į didžiąją į didžiąją mokyklos salę. Patys darydavome naujametinius spektaklius. Net spektaklį apie Žaną d‘Ark statėme, išmokau didžiulius tekstus, vaikinai (klasės draugai)su vienuolių abitais.
Tad ar galėjo būti kita specialybė? Aštuntoje klasėje reikėjo pildyti anketas: kokią specialybę rinksiuosi? Užrašiau: AKTORĖ.
Kai baiginėjau mokyklą, Telšiuose įsikūrė Kultūros mokykla. Jos mokytotojas Kovoliukas (I. Vaišytės mokinys) mane supažindino su Stanislavskio mokykla. Padėjo rengtis stojamiesiems egzaminams. Baigiau mokslus ir jau 28 metus dirbu Šiaulių dramos teatre.
Aktorystė Lietuvoje kartais nuvertinama
- Ar Jums kartai nesuskausta širdies, kai mergaitę, nusifilmavusią trečiarūšiame seriale, žiniaskalida pradeda vaidinti „aktore"? Juk aktorystės reikia ne vienerius metus mokytis?
- Kanadoje, JAV yra labai didelės apsaugos aktoriams. Jei serialų kūrėjai norėtų paimi mergaitę, kuri tik graži, kuri geriau nekalbėtų ir net nejudėtų, tai aktorių gildijoms mokėtų didžiulius pinigus, kad jokių „olialia" mergaičių nebereikėtų. Tokie „aktoriai" menkina aktoriaus profesiją. Su kiekvienu iš mūsų dirbta individualiai - todėl parengti aktorių nepaprasta! Didžiausi meistrai dėsto specialybės amatą. Aktorystė - viena brangiasių profesijų, ką parodė šiųmetinės studijų kainos. O paimti iš gatvės? Regis, kad nėra aktorių. Bet kam prodiusieriui jų ieškoti Klaipėdoje, Panevėžyje, jei paprasčiau paimti iš bet kurios Vilniaus ar Kauno gatvės.
- Jubiliejinio vakaro metu rodysite vaikišką spektaklį „Skiriama princesei", kuriam net 26 metai. Kur šio pastatymo paslaptis?
- Jį reikėtų įrašyti į rekordų knygą. Lietuvoje yra tik keli spektakliai, kurie tiek ilgai rodomi, o šis turi vieną išskirtinumą - princesė, kurią vaidinu, niekada nebuvo pakeista kita aktore. Nors vaikų kartos ir keičiasi, jis nepraranda populiarumo. Nors kai kurie vaikiški spektakliai gyvuoja vos keletą vaidinimų.
- Bet princai tai keitėsi? Ir ne vienas princas „pametė"?
- Aš jų nekeičiau (juokiasi). Vieni išvyko dirbti ir gyventi į užsienį, tai - Arūnas Sabonaitis, Gražvydas Udrėnas, Laisvis Širvinskas. Gintaras Čajauskas išvyko į Klaipėdą. Ir taip toliau... Prie ko čia aš (kvatoja)!
Liko tik 20 spektaklių ir bus 400 vaidinimas. Myliu aš tą spektaklį. Aš pati keičiausi šiame spektaklyje, keitėsi suvokimas, svajonės. "Skiriama princesei" - apie auką, atsidavimą, svajones. Spektaklyje sutinku mirti, nes noriu atgaivinti savo mylimąjį ir jį pamatyti.
Su tuo spektakliu daug patirtą. Gastrolėse neretai tekdavo spektaklį vaidinti ir tris kartus Kartą iškilo votis, pakilo temperatūra. Kadangi tarp spektaklių buvo daug laiko, tai draugė pasiūlė nueiti į polikliniką. Chirurgas "šnai" ant stalo, išoperavo ir išrašė nedarbingumo lapelį. Kai pasakiau, kad dar vaidinsiu spektaklį, tai jis garsiai nusijuokė. Suvaidinau, bet užkulisiuose verkiau iš skausmo.
"Skirima princesei" - pakrauna. Ateini sekmadienį, o ypač jei po kokio gimtadienio, muzika ir spektaklio šiluma - užveda, nebejauti nuovargio. Dabar, kai spektaklis rodomas gana retai, aš jo pasiilgstu.
- O jubiliejinio vakaro metu "Skiriama princesei" labai skirsis nuo vakiškosios "Skiriama princesei" versijos?
- Supratau, kad kolegos man pateiks siurprizų, trauks per dantį. Tai bus man labia didelė dovana. Siurprizai bus ir žiūrovams. Kai man artėjo keturiasdešimtmetis, kolegos sakė: "Aaaaa, Bocytė su "princese" švęs savo gimtadienį. Gimtadienis praėjo, visi nutilo. Po kurio laiko vėl girdžiu: "su šiuo spektakliu Bocytė švęs" penkiasdešimtmetį.Vis tas užkalbėjimas, kad gimtadienį švęsiu su šiuo spektakliu.
Draugauja su savo metais
- Paminėjote, jog jums sukanka penkiasdešimt metų. Daugelis aktorių, scenos žmonių bijo sakyti savo metus ir bijo senti. O Jūs?
- Aš jau prieš porą metų sakydavau, kad man - penkiasdešimt. Nusibosdavo girdėti: "mergaite, mergaite". Kai pradėjau dirbti dėstytoja, man raktų dažnai neduodavo, maišydavo su studentais. O baimė senti? Reikia nebijoti, o kažką padaryti, kad atrodytum ir jaustumeis gerai.
Nenorėčiau, kad man dabar būtų 19, 20, 21 metai. Kai buvau studentė. Tuomet buvau priklausomas nuo stipendijos, mamos atsiunčiamų pinigėlių. Dabar užsidirbu pinigus, vairuoju mašiną , dirbu, su kuo noriu bendrauju, kokias knygas noriu, tokias perku, nereikia niekieno atsiklausti. Dabar man - labai geras amžius. Tai pats gražiausias laikas, taip pasakytų senesni žmonės.
- Ar turite svajonėse vaidmenų, kuriuos dar norėtumete suvaidinti?
- Ko dar galiu norėti. Turiu daugiau nei 60 vaidmenų. Yra pagrindinių, antraeilių. Ko dar norėti? Sakoma: panorėk, panorėk ir praeis (kvatoja). Esu užaugusi ant klasikinės rusų literatūros, bet neturėjau laimės tokiuose spektakliuose vaidinti. Kažkada teatre buvo pradėtas statyti „Vyšnių sodas", bet jis taip ir nesulaukė premjeros. Negali visi vaidinti ofelijų, džiuljetų, hamletų. Dėstytoja Irena Vaišytė visuomet sakydavo: „Neturėsite to, ko labai norėsite. Išmokite džiaugtis tuo, ką turite". Todėl labai džiaugiuosi tais vaidmenis, kuriuos teatre turėjau ir turiu. Nesu niekuomet atsisakiusi nei vieno vaidmens.
