Straipsniai ir recenzijos

  Šį savaitgalį premjerinį spektaklį „Vieną vasaros dieną" Šiaulių dramos teatre pristančiam režisieriui Albertui Vidžiūnui patinka krizė, nes ji verčia žmones glaustis vienas šalia kito. Žmogus negali gyventi vienas - šią žinią režisierius siunčia žiūrovui naujuoju spektakliu.

Žmogui reikia žmogaus

- Šis Jūsų spektaklis Šiauliuose - jau trečias. Žiūrovai matė „Salomėją" ir "00:45 minutės pas Goldingą". Kodėl vėl pasirinkote Šiaulių dramos teatrą?
- Mane, kaip menininką, traukia galimybė daryti tai, ką noriu ir galiu, ką sugebu. Pastaruosius trejus metus man atgaiva dirbti Šiauliuose. Šis periodas - labai reikšmingas.

- Kokią svarbiausią žinią siunčiate žiūrovui naujuoju spektakliu?
- Žmogus negali gyventi vienas. Jam reikia kito žmogaus, šeimos. Atsiskirti nuo sociumo, užsidaryti savyje yra tam tikra mirtis.

- Ankstesniems spektakliams Šiauliuose rinkotės lietuvių autorius, šį kartą - norvegą Jon Fosse. Kuo sudomino šis dramaturgas?
- J. Fosse kūryba domėjausi seniai. „Vieną vasaros dieną" pasiūliau Šiaulių dramos teatrui. Jos keistas skambėjimas, forma, tekstai.
Dramaturgo užmanymas - pakankamai subtilus ir neįprastas aktoriams bei man.
J. Fosse nesupainiosi nė su vienu dabartiniu dramaturgu. Jis turi labai aiškią erdvę. Jo pjesių ašis - dviejų žmonių susitikimas: ar tai būtų vyras ir moteris, vyras ir prostitutė, vyras-tėvas ir vaikas.
Jo pasaulis visada kuriasi nuo dviejų žmonių. Mane tai labai jaudina, nes pats turiu gana didelę šeimą. J. Fosse pasaulėjauta man labai artima. Skirtingai nei A. Strinbergas, pas kurį konfrontuoja žmogus ir visuomenė, J. Fosse išskiria du pradus - vyrišką ir moterišką. Iš jų konfliktiškumo, skirtybių ir santykio kuria dramą. Ir tarsi klausia: kiek mes galim atsiduoti kitam žmogui, kiek galime būti nuolankūs, puoselėti vienas kito jausmus?

Krizės privalumai

- Spektaklis „Vieną vasaros dieną" apibūdinamas kaip drama apie vyrą ir moterį, ieškančius savo fiordo, kuriame būtų saugūs ir mylimi. Ar turite savo fiordą?
- Fiordas - jaukios įlankėlės, kurioje gali kurti savo gyvenimą, metafora. Manau, turiu tą fiordą. Pagal J. Fosse pasaulėjautą, tai yra šeima. Kitas fiordas - kūryba, jame tarsi panyri į vandenį, gilumą. Duok Dieve, kiekvienam surasti tą įlanką, tą gylį - kur gali pasidžiaugti. To dabartiniame gyvenime trūksta.
Šiandien žmonėms „kalama": jei neturi namo, nebuvai Maljorkoje, vadinasi, nesi laimingas. Šis informacijos srautas žmones varo tarsi gyvulių bandą, kol vienas šalia nenumiršta. Ir tik tada žmogus susimąsto: "Kur bėgau, kaip nepastebėjau, kad jam blogai?".
J. Fosse dramaturgijoje nėra bėgimo, isterijos. Tuo jis turėtų būti įdomus žiūrovui: kaip išsilaisvinimas nuo išorinio poveikio.

- Galbūt šis spektaklis itin aktualus dabar, siaučiant krizės psichozei?
- Šiandieninio blaškymosi metu itin svarbu suprasti, kad nieko nėra brangiau nei šalia esantis žmogus. Ar tavo sąskaitoje dingo nuliukai, ar sudaužei mašiną - viskas yra nesvarbu.
Krizės man patinka tuo, kad verčia žmones glaustis vienas šalia kito. Žmogus tarsi vaikas: deda žaislus į smėliadėžę, o kai vieną dieną jie dingsta, nustemba: „Kaip žaisti be žaislų?!" Žaisk su smėliu! Ir nereikės nei kastuvėlių, nei traktorėlių.

Pusiausvyra - privaloma

- Kaip krizė palietė teatrą? Ar iškilo pavojus netekti žiūrovo?
- Paradoksas - per krizę žmonės linksminasi ir ateina į teatrą.
Krizė sumažins pastatymų biudžetus, bet menine, estetine, atsidavimo prasme krizė teatro absoliučiai nepaveiks. Gal net bus geriau: išgrynins ir įprasmins buvimą. Kai visiems sunku, daugelis aktorių vėl pradėjo džiaugtis darbu. Tai pasijautė ir statant „Vieną vasaros dieną".

- Lietuvoje išpopuliarėjo pramoginis teatras: atėjau, pasijuokiau, išėjau. Ar žiūrovas nebus atbukintas?
- Jei žmogus eina žiūrėti pramogos, nereikia ant jo pykti. Bet gniuždo tai, kad nėra pakankamos atsvaros. Kuri spektaklį nepataikaudamas ir supranti, kad daug žiūrovų gali neateiti. Kita vertus, ir patys teatrai dabar yra šiek tiek išpaikinti: jei pilna salė nesusirenka, vadinasi, spektaklis prastas. Ne.
Suprantu, pinigų reikia uždirbti, bet svarbu nepamiršti meninės vertės. Kad nebūtų kaip firmoje: kuo daugiau uždirbi, tuo geresnis spektaklis.
Valstybinis teatras turi atlikti savo misiją. Jis gali įsileisti komercinius spektaklius, bet - labai santūriai, pusiausvyra yra privaloma. Džiaugiuosi, kad Šiaulių dramos teatras savaitgaliais turi savo repertuarą. O komercinių spektaklių gastrolės vyksta per darbo savaitę.

Namuose - ketvirtas džiaugsmas

- Savaitgalį pristatysite premjerą. O kas toliau?
- Tokia profesija: užmerki meškeres, rašai paraiškas, kalbi su teatrais. Sumanymų, pasiūlymų - yra. Bet kartais viskas priklauso nuo vieno valdininko valios ar nuo laimės. Bet aš nesiskundžiu: dabar galima ramiai ir tėvystės atostogų išeiti.

- Šeimoje naujas džiaugsmas - prieš trejetą savaičių gimė ketvirtoji dukrelė. Abu su žmona, taip pat režisiere Agne Marcinkevičiūte, įtemptai dirbate. Kaip spėjate suktis?
- Davė Dievas dantis, duos ir duonos. Kiekvienas vaikas atsineša savo bagažą. Nesiskundžiu, sunkoka - bet kam dabar lengva. Vaikai gimsta ne iš reikalo, o iš gero buvimo. Tai - svarbiausia.

Režisierius Albertas Vidžiūnas įsitikinęs: nieko nėra svarbiau nei šalia esantis žmogus. Nuotraukoje režisierius - prie naujojo spektaklio plakato.