Šiaulių dramos teatre kovo 28-29 d. premjera: Gyčio Padegimo režisuotas spektaklis pagal Augusto Strindbergo pjesę „Velykos″. Artėjant premjerai, režisierių GYTĮ PADEGIMĄ kalbino SVAJŪNAS SABALIAUSKAS.
Prieš artėjančias šv. Velykas išleidžiate premjerą - Augusto Strindbergo „Velykas". Tai - tik sutapimas? Ir kuo Jums svarbus Strindbergas?
Šiais postmodernistinių imitacijų laikais Strindbergas reikalingas dėl skaudaus tikrumo. Postmodernistiniai laikai privedė, pasak vieno finansininko, prie pinigų paišymo, o tai neparemta tikru turtu. Ir atvedė į finansų griūtį. Tas pats ir mene, ir tarpusavio santykiuose. Kai nebėra tikrumo ir nuoširdumo, viskas vyksta virtualiai, o tikrovė subyra.
Dabar diskutuojama: kodėl nuvertėjo menas, kodėl jis prarado vertę. Manau, todėl, kad jis pats save nuvertino. Labai dažnai menas tapo tik žaidimu, formų kūrimu. Thomas More'as dar XVI amžiuje pasakė, kad ironija - silpnųjų ginklas.
Kai menas lieka tik infantilus, kūrėjas nenori prisiimti atsakomybės, tada, ypač teatre, žaidžiami žaidimai, kurie - nebūtini. Taip teatras save ir nustumia į paribį.
Strindbergas žavi deginančiu tikrumu. Tai menininkas, kurio gyvenimas, žodžiai ir kūriniai yra viena. Pas mus įprasta skelbti vienas tiesas, bet sau jų netaikyti. Jo herojai išgyvena skausmingą pilnatvę. Jie viską išbando savimi.
1911 m. Strindbergas buvo pristatytas Nobelio premijai. Jis, kaip ir daugelis didžių rašytojų, šios premijos negavo, bet gavo žmonių premiją. Paprasti Švedijos žmonės surinko 45 tūkstančius kronų. Tai buvo didžiulė premija tais laikais ir didžiausias pripažinimas, nes Strindbergo nenorėjo pripažinti Švedijos elitas. Jis sunkiai skynėsi kelią į teatrą, kol pats neįkūrė savo Intymiojo teatro. Kodėl? Todėl, kad gyveno ne pagal formuojamas to meto visuomenės taisykles, nebuvo konformistas. Jis ieškojo savo kelio.
Dabar pramogų visuomenė mums teigia panašiai - „dirbk, pirk, mirk".
Yra tokia įtvirtinta Strindbergo kreivė - jis visuomet sugrįžta į sceną, kai žmoniją ištinka krizės, kai reikia ieškoti savo tapatybės, kai reikia daug ką pervertinti. Kai kyla ekonomika, kai visi džiaugiasi ir linksminasi, Strindbergo nereikia.
„Velykos" - bene vienintelė Strindbergo pjesė, kuri nesibaigia mirtimi ar beprotnamiu. „Velykose" yra frazė: didžiųjų krizių laikais nesvarbu, kad nemėgstame ar negerbiame kai kurių žmogaus savybių, reikia laikytis ir būti kartu. Tai pjesė, atskleidžianti situaciją, kurioje žmonės, patekę į likimo mėsmalę, augina savo baimes, ir kaip tai trukdo matyti situaciją ir ją valdyti.
Kaip ir dabar pas mus, užklupus krizei. Ir iš valdžios, ir iš žiniasklaidos pasisakymų atrodo, kad mes nieko nebegalime. Anksčiau dangstėmės idiotiška Rusijos premjero Viktoro Černomyrdino fraze: „Norėjome kaip geriau, išėjo kaip visada", dabar dangstomės „krize". Sakant „krizė", viską galima paslėpti, vogti ir meluoti, nieko nedaryti.
„Velykos" suteikia viltį, kas man atrodo, teatre esminga.
Strindbergas sukūrė šešiasdešimt pjesių, aš statau šeštąją. Pirmą kartą jį stačiau 1977 metais Šiaulių dramos teatre - tai buvo „Freken Julija".
Mąstau, kad vien tik pernai išėjo trys mano Strindbergo spektaklių aktoriai: Viktoras Šinkariukas, Algimantas Masiulis, Pranas Piaulokas. Strindbergo pastatymai - tai ir mano gyvenimo etapų apmąstymas.
Sakote, kad žmonės pasiilgę teatre pamatyti „čia ir dabar", jie ištroškę gyvos energijos. O dabar, pasak Jūsų, mes priklausomi nuo energijos nešėjų ir mūsų energija blėsta. Tad teatras - vieta, kur žmonės turėtų tos energijos pasikrauti. Bet kasdien teatre daugiau virtualumo, instaliacijų ir panašiai. Ar teatras nevirsta audiovizualiniu šou?
Galingi vaizdai, kai scenoje loja šunys, kai kandžioja žmones, kai išeina baltas arklys - „kala per stogą". Bet kai pasižiūri ir apie tai susimąstai, pasidaro nyku, nes nebėra žmogaus dvasios gyvenimo.
Teatro meno - kur susikerta laikas ir erdvė - smaigalyje yra žmogus. Kai to nelieka, nebelieka teatro: tai instaliacija, medijų menas. Teatro esmė - čia ir dabar įvykstantis prisilietimas prie savo ir artimo gyvasties. Kai to nėra, nėra ir teatro.
Dar viena pastarųjų metų tendencija - mada turėti savo teatrą. Ar tai nepatenkintų kūrėjų ambicijos, o gal tai - nauja saviraiškos priemonė? Juk kai kurie teatrai sukurti lengvam pinigui užsidirbti.
Prieš kelias dienas man skambino vienas žmogus iš Kauno. Jis norėjo pasikonsultuoti, kaip jam atidaryti teatrą. Paklausiau, koks jo išsilavinimas. Su teatru nieko bendra neturintis.
Nauji teatrai - dažnai kaip netikri pinigai: ne į gylį, ne į esmę, bet - į plotį. O plotis - ne upė, ne vaga, kur žuvys plaukia, o bala, kur neša šiukšles ir kur išsipurvini kojas. Tai - iki krizės madingas burtažodis „plėtra", tai pučiamas burbulas, kuris anksčiau ar vėliau sprogsta.
Teatre ko nors pasiekiama tik tada, kai gilinamasi į esmę, neinama paviršiukais.
Man nepriimtina kai kurių aktorių ir kolegų mintis, kad reikia uždaryti valstybinius teatrus. Šiuose teatruose vyksta sisteminis darbas. Kai yra sistema, gali būti ir nesisteminių dalykų.
1991 metais, per didžiąją mūsų krizę, vadovavau Šiaulių teatrui. Tuomet sulaukėme danų teatrų delegacijos. Jie sakė, nedarykite klaidos, kurią mes padarėme, neišardykite turimo teatrų tinklo.
Sunaikinkime teatrų visumą, sunyks ir didieji režisieriai.
Ne tik privatūs, bet ir valstybiniai teatrai į Klaipėdą, Šiaulius ar Panevėžį veža „lengvesnio" turinio spektaklius. Ar nekasama duobė, ar neatsitiks taip, kad žiūrovas po kelerių metų teatre norės tik kvatotis ir neis žiūrėti rimtos dramaturgijos?
Šventa vieta tuščia nebūna. Yra įvairaus plauko „gastrolierių", dažnai žemo meninio lygio, kurie atvažiuoja į provincijos miestus. Manau, per kultūros rėmimo fondus galėtų būti finansuojama programa teatrams, kurie vežtų gerus spektaklius į provincijos miestus. Tai būtų kultūros decentralizacija. Savivaldybės galėtų sudaryti su teatrais sutartis, kad tiek ir tiek spektaklių suvaidinama.
Užtenka vienadienių projektų, kurie čia pat išlekia į orą.
Pakalbėkime apie lietuvišką dramaturgiją. Kodėl ji Lietuvos teatruose atsiduria podukros vietoje?
Esu iš tų režisierių, kurie pastatė daugiausia lietuviškos dramaturgijos. Lietuviška dramaturgija - Sizifo darbas. Visą laiką yra niekinantis, snobistinis požiūris. Dar nepradėta rašyti, statyti, o jau žinoma nuostata - blogai.
Kalbėjau ir kartosiu: turime tokias savas problemas, apie kurias joks kitas dramaturgas neparašys. Kas yra lietuviška tapatybė? Ar tai egzistuoja?
Pažiūrėkime, žmonės eina į lietuviškus filmus. Ką tai rodo? Kad tai žmonėms reikalinga.
Kol bus mūsų autentiška kultūra, tol bus ir dramaturgija. O tuos žmones, kurie šiais laikais rašo dramaturgiją, laikau didvyriais.
Vienas teatras pasiūlė režisuoti Lietuvos tūkstantmečiui skirtą lietuvišką pjesę, atsisakiau. Kodėl? Nes už lietuviškų pjesių pastatymus visada gaunu pylos. Kai Nacionalinis teatras stato lietuvišką pjesę, kviečiasi mane. Ir kitą kartą vėl kviesis mane, nes bus iš anksto spektaklis suspardytas. Tad pamaniau, kodėl turiu būti atpirkimo ožiu, juk galiu statyti ir Strindbergą.
Prastas spektaklis pagal šiuolaikinę užsienio pjesę yra mažiau spardomas už vykusį lietuvišką spektaklį. Bet vis tiek tikiu, kad lietuviška dramaturgija gyvuos.
