Pavasarį Šiaulių dramos teatre pasirodysianti premjera pagal Jon Fosse (Norvegija) pjesę "Vieną vasaros dieną" - jau trečiasis jauno vilniečio režisieriaus Alberto Vidžiūno kūrybos Šiauliuose rezultatas. Kelis mėnesius apsigyvenusiam Dramos teatre 31-erių režisieriui šis pavasaris bus džiaugsmingas. Ne tik dėl premjeros, bet ir dėl jau pakeliui esančios atžalos - ketvirtojo vaiko gimimo.
Prisiminimų gniaužtuose - žmogus negyvas
Režisierius atveria kambarėlio aukštomis lubomis Dramos teatre duris. Stovi rašomasis stalas, keli foteliai, puodelis su spirale vandeniui virinti, dvigulė lova. Gūžtelėjęs pečiais ir skėstelėjęs rankomis Albertas nusišypso ir retoriškai paklausia: "O ko daugiau žmogui reikia?" Tada sako kambarį, kuriame gyvens savaitėmis, kol pastatys spektaklį, vadinantis asketo kampeliu ir juo besidžiaugiantis - juk gali užmigti su spektakliu ir atsibusti su juo. Prabanga, kai niekas netrukdo kurti.
Šiaulių dramos teatre A. Vidžiūnas pastatė A. Juozaičio "Salomėją" bei H. Kunčiaus "00:45 pagal Goldingą". Spektakliai sulaukė įvairių vertinimų. "Viena teatro kritikė apgailestavo, kad "labai gaila, jog Lietuvoje jauni režisieriai viešai mokosi statyti spektaklius". Ir aš norėčiau pamatyti iš pogrindžio pasirodantį režisierių, kuris ypatingos švietimo programos kuruojamas subrendo ir pasirodęs sukalė tobulą spektaklį. O kaip gali paslapčia juos statyti? Einu natūraliu keliu, mokausi kurdamas, taip turi būti", - šypteli jis.
Naujasis darbas bus visiškai kitoks dramaturgijos, bet ne teatro estetikos atžvilgiu. Albertas sutinka, kad norvegų dramaturgo pjesė neįprasta - žodžiai tarsi pakibę ore, bet tai ne poezija. "Pjesėje "Vieną vasaros dieną" nėra skyrybos ženklų, tad galimybė pačiam sudėti visus taškus ant "i" yra viliojanti, bet klastinga. Įžeminti tekstą jo nesubuitinant nėra lengva, bet tai daryti labai įdomu tiek man, tiek aktoriams", - sako jis.
Šiuolaikinio norvegų dramaturgo pjesės yra užkariavusios pasaulio teatrus ir Albertui labai keista, kad Lietuvos teatre šio dramaturgo pjesę statė tik Dalia Tamulevičiūtė. Žinomi sėkmingi Oskaro Koršunovo pastatymai Norvegijoje, bet nūdienos Lietuvos teatre J. Fosse neturime.
Spektaklis "Vieną vasaros dieną" yra apie tai, kaip jaunystėje įvykusi tragiška netektis nuolat skatina jau pagyvenusią moterį dar kartą prisiminti nelaimingą atsitikimą, dar kartą išgyventi vieną vasaros dieną. Diena, kuri buvo labai seniai, bet iki šiol yra tokia ryški ir skausminga, jog neleidžia moteriai kurti naujo gyvenimo. Tai ryškus ir tikslus vienos dienos vaizdas, pilnas aistros, nuojautų ir begalinio noro suprasti, kodėl žmogus tampa jautrus tik tada, kai viską praranda. Kodėl prisiminimai sukelia tiek pat skausmo ir jausmų, nors viskas lyg ir buvo išgyventa, visos žaizdos jau užgijusios.
"Mums visiems turi įtakos prisiminimai, patirtis. Svarbiausia neįkalinti juose savęs, savo artimųjų. Dažnai žmogus įklimpsta kaip vapsva į medų ir nebegyvena, tik dūzgia ir kankinasi. Gyventi čia ir dabar nėra lengva, bet tai vienintelė išeitis", - spektaklio pagrindinę mintį atskleidžia režisierius.
Pjesėje daug tragizmo, bet Albertas sako, kad kiekvieno kūrėjo užduotis - įvardyti bent vieną priežastį, motyvą, dėl ko verta gyventi net tik vieną vasaros dieną, bet ir šaltą rudens vakarą.
"Grieko" verta kompanija
Nors spektaklis - apie vienos moters likimą, jame vaidina ne viena aktorė - yra daugiau personažų, mat pjesės tema - nevienalytė, čia narpliojamos žmonių tarpusavio santykių, nesusikalbėjimo problemos. Albertas vaidinti pagyvenusios moters ir jos draugės pakvietė dvi Šiaulių dramos teatro aktores - Virginiją Jakštaitę ir Viliją Paleckaitę. Spektaklyje vaidins ir jaunimas - Aurimas Pintulis, Monika Šaltytė, Povilas Liubinas, Viktorija Krivickaitė, Mindaugas Jurevičius.
"Viename spektaklyje Viliją įsidėmėjau, patiko jos gilumas, balso tembras, asmenybė. Jau turėjau viziją, kokie turi būti kiti personažai, taigi nesunku buvo apsispręsti ir susirinkti "grieko" vertą kompaniją. Viliuosi, kad priimtiems į teatro kolektyvą jauniems aktoriams Mindaugui ir Viktorijai bus įdomu dirbti. Jie smalsūs ir nuoširdūs. Smalsumas mus visus veda į priekį", - sako režisierius.
Pats Albertas yra ragavęs aktoriaus duonos - vaidino J. Vaitkaus spektaklyje "Gagarino gatvė". "Labai pasiilgstu šio spektaklio, norėčiau, kad jis atgimtų. Maištaujantis darbininkas - nenuspėjamas ir visada aktualus, ypač dabar", - sako jis.
Režisierius yra išbandęs save ir kine - filmavosi Jono Vaitkaus "Vienui vieni", vaidybiniuose Agnės Marcinkevičiūtės pastatymuose, V. V. Landsbergio filme "Kai aš buvau partizanas". Vaidyba kine - lyg prabangus hobis", - atvirauja režisierius.
Šeima - ne UAB'as
Kol statomas naujasis spektaklis, Albertas iš Šiaulių pas savo šeimą - žmoną, kino režisierę Agnę Marcinkevičiūtę, ir tris dukras - nuvažiuoja tik savaitgaliais. Prieš pasirodant premjerai vyks dar rečiau - režisieriui labai svarbus kūrybos nepertraukiamumo procesas. Kai daug dirgiklių - kurti sunku.
Vardydamas dukrų - dešimtmetės Miglės, penkiametės Austėjos ir pustrečių metukų Vakarės - vardus Albertas šypteli ir sako, kad kovo mėnesį su žmona Agne jis susilauks ketvirtojo vaiko. Drąsu? Režisierius nemato čia nieko drąsaus. "Daugelis apsigauna, kai galvoja, kad pirma susikurs gerovę, tada vaikus gimdys. Kiekvienas vaikas ateidamas atsineša ir dantis, ir duonos. Šeimos kūrimas nėra uždaroji akcinė bendrovė, kuriai iš pradžių surandi patalpas, pasamdai žmones, o vėliau siuvi pirštines ir taip toliau. Šeimoje daug dalykų būna paraleliai, svarbiausia surasti tą, su kuriuo gali drąsiai megzti gyvenimą", - kalba pašnekovas.
Albertas buvo vienas vaikas šeimoje, gal todėl būrio vaikų norėjęs. "Mano žmona - labai stipri moteris. Vienas kitą pakeičiame, kai galime. Kol kas be profesionalių auklių apsieiname. Didžiuojuosi ir myliu ją. Vaikus tik iki dvejų metų auginti sunku, paskui mes visi vienas kitą auginame, lipdome savo pasaulius, nėra nei noro, nei reikalo savintis vaikų. Anksčiau svarsčiau, ar karaliaus Lyro ar P. Čechovo trijų seserų likimo laukti. Dabar svarbiausia, kad būtų kam stiklinę vandens atnešti senatvėje. Kokį bestatytum spektaklį, grįžęs namo esi tik - tėtė, - sako Albertas.
 Režisierius Albertas Vidžiūnas savo ateitį sieja su Šiauliais: "Teatro erdvė ir čia dirbantys žmonės man labai brangūs. Nuoseklus bendradarbiavimas visuomet suteikia didelį saugumo ir pasitikėjimo savo jėgomis jausmą. Turbūt tai esminiai kiekvieno kūrėjo poreikiai. Net atstumas nuo Vilniaus iki Šiaulių lygiai toks, kokio man reikia." |
