Niekada nežinai, ką gali iškrėsti aktorė Silvija Povilaitytė, ką ir kaip pasakyti ar, pratrūkusi nepamirštamu juoku, nurūkti kaip vėjas. Iš tikro ji daug laisvesnė nei vėjas. Savo mintimis, apranga, manieromis. Visa tuo, dėl ko pilkas žmogelis jaučiasi nesmagiai šalia jos. Bet aktorius toks ir turėtų būti - kiek kitoks nei mes, išskirtinis, traukiantis aplinkinių žvilgsnius ir dėmesį.

Be kompleksų
Žvelgiant į Jus atrodo, kad esate iš kito pasaulio, kuriame nėra tabu, varžymosi, vienodumo, baimės išsiskirti iš kitų.
Manau, tik meilė žmogui suteikia laisvumo. Aš nebijau galvoti tai, ką noriu, sakyti tai, ko trokštu, nesuku galvos, ką apie mane kas pagalvos. Nebijau apkalbų, pramanų.
Aktorius kitaip negali. Kas bus, jei nemylėsi žmogaus, pavasario, vasaros, bažnyčios stogo, žiūrovo, kuriam ateini vaidinti? Esu įsitikinusi, jog aktoriaus misija - meilė. Publikai, teatrui, savo idėjai. Mano gyvenimo korifėjai, kuriais šventai tikėjau: a. a. mano dėstytojas Zenonas Buožis ir neseniai Anapilin išėjęs Pranas Piaulokas, buvo ypatingi žmonės. Pranas teatrui atidavė viską - nuo pradžios iki pabaigos. Kai jis mus paliko, supratome, jog išėjo karalius. Visas teatras jo labai gedėjo.

Nejau neturite nė vieno komplekso?
Man nemalonu, kai žmonės būna negeri. Bet tai tik nemalonu, nes visi negali būti geri. Negali pasaulis būti toks, kokį norime matyti. Pasaulis privalo būti - toks ir anoks. Pažiūrėkit - ir jūsų atnešti irisai įvairių spalvų: geltoni, rudi, mėlyni.
Kompleksų tikrai neturiu. Nei bendraudama su žmonėmis, nei su vaikais, nei su savo mokiniais. O tas išskirtinumas, kuris visiems krenta į akis, gimsta iš nebaimės bendrauti su kitu žmogumi ir meilės, kurią jam jaučiu. Tik nepamanykit, kad tai tik žodžiai. Iš tikro tai duotybė, kurią nulėmė klasė, mokykla, konservatorija, suteikusi galimybę turėti specialybę ir darbą, kurį stengiuosi kuo geriau atlikti.
Ir man ne viskas duota. Gal ir aš norėjau kleopatras vaidinti, bet nevaidinau. Nesuvaidinau ir to, ką tikrai galėjau. Nebuvau nei Blanš iš T. Viljamso „Geismų tramvajaus", nei Mirandolina, nei Milijonierė, nors tai yra mano vaidmenys. Dievas tokios galimybės nedavė, tačiau davė kitokių dalykų. Už juos esu dėkinga. Kažkodėl Dievą prisimenam tik tada, kai mums blogai. Daugelis sakys, kad visi aktoriai į Dievą „pasinešė". Tikrai daug apie jį šnekam. Norėčiau, kad žmonės mažiau kalbėtų ir daugiau mylėtų.

Ko norėtumėt, pavyzdžiui, šiuo metu?
Labai norėčiau, kad mūsų pašnekesys būtų šventiškas. Jame nebūtų moralų, gyvenimo receptų. Jų nereikia. Juk žmogus gyvena taip, kaip jam išeina. Man nepatinka pedagogiškas noras mokyti žmogų, kaip jis turi gyventi, ką privalo daryti. Net vaikus daug verčiame elgtis taip, o ne kitaip. O viską tikslina likimas.
Jei man buvo lemta tapti aktore, ja ir tapau, nors perėjau ugnį ir vandenį. Penkis kartus stojau į aktorinį. Buvau kukli mergaitė iš kaimo ilgomis kasomis. Į visus aktorius žiūrėjau didelėmis akimis, o pedagogai man buvo tarsi dievai. O dievams žeme ropojanti boružėlė buvo neįdomi. Kažkelintą kartą stojant, a. a. I. Vaišytė liepė išsipinti kasas, paskui vėl susipinti. Ir taip keletą kartų. Niekaip nesupratau, kodėl man „Dievas" liepia daryti tokius niekus

Vėliau supratote?
Iki šiol nesupratau. Man atrodo, ji nemėgo paprastų kaimo mergaičių. Jai patiko arogantiškos ir ryškios asmenybės. Bet visada reikia įžvelgti žmogaus vidų. Iš tų savybių gimsta menininkas. Aktorius yra tarsi molis, kurį lipdo režisieriai, dėstytojai. Nebūtina kiekvienai šešiolikmetei mergaitei nusidažyti plaukus ir tapti Marilyn Monroe. Aš plaukus nusidažiau, nes pradėjau senti, o ne dėl to, kad norėjau būti panaši į ją.

Nelengva šiame pasaulyje
Tačiau panašumo į Marilyn Monroe niekas nepaneigs. Kai atėjau dirbti į mokyklą, mokiniai tik taip mane ir vadino. Paskui priprato.

Nesunku įsivaizduoti Jūsų sukeltą sumaištį mokykloje. Kaip į savo kolektyvą priėmė mokytojai? Ar diplomatiškai atsakyti? Be jokių gražbylysčių.
Hm, hm, hm... (ilgai aidi garsus juokas). Supratote? Man labai nelengva šiame pasaulyje. Bet ką padarysi.

Tokių spalvingų - įvairiomis prasmėmis - žmonių tikrai nedaug. Juk Šiauliuose Jūs vienintelė tokia aktorė?
Būtų nuodėmė apie save taip galvoti. Tegul žmonės daro išvadas. Mano priedermė - būti geru žmogumi. Jeigu kas nors manęs nemėgsta, tai ne mano, o jo problema. Kai mane, apraizgę pinklėmis, išmetė iš universiteto, į paniką tikrai nepuoliau. Pagalvojau - jei jiems nereikia talentingų žmonių, bus, kam reikės. Jei Dievas uždaro vieną langą, būtinai atveria kitą. Dabar S. Daukanto mokykloje man geriau nei universitete. Gaila tik darbų, kuriuos būčiau padariusi. Dabar mano aktorinė karjera gerokai ūgtelėjo. Aš ir režisieriams pradedu patikti, ir darbo gaunu. Keista, net jauni režisieriai atkreipia į mane dėmesį.

Iš pastarųjų žodžių galima suprasti, kad anksčiau ne viskas gerai klostėsi?
Tas mano laisvumas, gerumas žmonėms nelabai patinka. Kur kas geriau būti nelaimingam, užsidariusiam, surūgusiam.
Aš tvarkau savo „dūšią" taip, kaip moterys tvarko kambarius, ir stengiuosi nesijausti blogai. Todėl ir nebūnu blogos nuotaikos. Be to, turiu mylimą vyrą, darbą.
Žmonės dažnai nesupranta ir mano, kad mes neturim problemų. Man problema iškyla, kai mano mokiniai nesugeba gerai vaidinti. Iš jų reikalauju kaip iš profesionalų. Jie žiūri ir nesupranta, ko ta Povilaitytė nori. Nesugeba susikaupti, viską rimtai vertinti. Režisierius tokius aktorius seniai būtų išvaręs iš repeticijos. O aš vargstu su tais septyniolikmečiais, nes noriu pastatyti „Odę šv. Jurgiui".
Žmonės mano - koks skirtumas, kaip vaidinsi, ar taip, ar kitaip. Jie nepagalvoja, kad kiekvienai profesijai būdingi tam tikri pagrindiniai dalykai. Žmonės labai paviršutiniškai vertina meną ir aktoriaus darbą. Norint rimtai dirbti, būtinos studijos, pažinimas, būtina skaityti knygas. Įsikišęs šerių į nosį ar ausis meno nesukursi. Jis yra gelmė.

Masiškai darant žvaigždes, Jūsų samprotavimai gali likti nesuprasti ir atrodyti nešiuolaikiški.
Vieną vakarą grįžtu namo ir matau mergaites, ant šaligatvio susidėliojusias apyrankes. Sako: pirkit. Jos teatro nežaidžia, nes čia pinigų neuždirbsi.
Visi jaučiam, kad dvasingumo lieka vis mažiau. Stebiuosi, kaip jaunimas laksto po mano sodą. Ne poezijos vedamas, o norėdamas jį nusiaubti, sunaikinti, prišiukšlinti. Mus kitaip mokė. Juk esame nueinanti karta, turėjusi atseit kvailo idealizmo.
Laiptinėje iš karto matyti, kad baigėsi mokslo metai, - kažkas pavogė gėlę, sugadino elektroninį durų užraktą. Kiemo vaikų ne kartą klausiau, kodėl jiems nerūpi jų namai ir neskaudu, kai jie niokojami.
Aš negyvenu nuosavame name. Dienas leidžiu bute penktame aukšte. Man dar pasisekė, kad jį gavau. Ir tai žurnalistų pagalba. Jiems buvo nesuprantama, kodėl tokia garsi aktorė gyvena bendrabutyje. Bet vis tiek nugrūdo į miesto pakraštį - Kviečių gatvę. Jau dvidešimt metų, kaip čia. Kol nuvažiuoju į miesto centrą, kol parvažiuoju. Juk ir šiandien pavėlavau keturias minutes. Nulipusi žemyn prisiminiau, kad palikau knygą. Vėl teko kabarotis aukštyn.

Jums atstumai neturėtų būti baisūs, juk Jūs visada važiuota.
Labai patinka vairuoti. Noro neatšaldė net įvairūs nesklandumai. Kartą važiuojant sugedo mašina, o lietus pila kaip iš kibiro. Žiūriu, netoliese jaunas policininkas kažką daro. Išlipu ir bėgu pas jį apsigaubusi savo „balachonu" (juodai baltas apsiaustas iki žemės). Jis prieina ir klausia, kaip pakelti dangtį. Sakau: nežinau. Tai kaip jūs vairuojate? - supyko jis. Bandžiau sakyti, jog vairuojant dangtis nereikalingas, nors mačiau, kad pareigūno veido spalva keičiasi. Nežinau, kaip viskas būtų baigęsi, bet pro šalį važiavo vyro draugai, jie ir nutempė mašiną į remonto dirbtuves. O policininkui pamojavau ranka ir pasiunčiau oro bučinį.
Dvejus metus vengiau Žemaitės ir Basanavičiaus gatvių sankryžos. Nemokėjau iš jos išsukti. Taip ir paaiškinau sustabdžiusiam policininkui, kuris paklausė, kokią klaidą padariau. Dabar jau moku, nes žmoniškai sužymėjo, iš kur ir kaip reikia važiuoti.
Anksčiau labai bijojau policininkų, o dabar ne, nes visada vairuoju pagal taisykles, niekada neviršiju greičio. Nemėgstu tik segtis saugos diržo.

Nuolat Jus matydama jaunatvišką, sutrikau, išgirdusi kalbančią apie bėgantį laiką...
Ne tiek sutriksite išgirdusi, kad rengiausi mirti. Tada man buvo 45. Staiga užklupo baisios problemos. Atsimenu, atėjau į teatrą, grimo kambaryje nusivaliau veidrodį. Atsistojau prieš jį ir galvoju, kaip reikia gražiai numirti. Už kampo notare dirba mano draugė. Nuėjusi pas ją pasiteiravau, kokių reikia dokumentų, kad mane po mirties sudegintų. Reikia įgalioti kažkokį žmogų ir parašyti testamentą. Šis malonumas kainavo trisdešimt litų. Pasižiūrėjusi į piniginę supratau, kad ir numirti nepavyks, nes teturėjau penkis litus...
Tada patiko vienos draugės žodžiai: nenorėk atsistoti pono Dievo dešinėje. Iš tikro, tada norėjau atsistoti Viešpaties pašonėje ir reguliuoti savo mirtį.
Kiekvienas protingas žmogus privalo apie ją galvoti. Tai suteikia ramybės, nes supranti, kad esi gamtos dalis, o viskas turi pradžią ir pabaigą.
Nesuprantu milijonierių, manančių, kad gyvens amžinybę ir viskas jų valioje. Atsimenu, kartą pastačiau mašiną turtuolių gatvėje. Net nepajutau, kaip atėjo gražuolė ir įspėjo, kad čia nestovėčiau. Susivaldžiau, nieko jai nepasakiau. Tik pagalvojau - po velnių, aš šiam miestui milijoną renginių suorganizavau, šitiek savęs atidaviau, o man, atsiprašant, boba su namu sako, jog negaliu čia sustoti. Vadinasi, būna akimirkų, kai temperamentas nesilieja per kraštus.
Prieš penkiolika metų režisierius Gytis Padegimas per repeticijas mane aprėkdavo, sakydavo užmušiąs. Aš mokėjau užsiblokuoti ir tų žodžių negirdėti. Tik P. Piaulokas neištvėrė ir paklausė, kodėl jis taip su manimi elgiasi. Pati neišdrįsau, nes buvau gavusi labai gerą vaidmenį.
Prie visokių režisierių reikėjo prisitaikyti, bet visada stengiausi jiems nepataikauti ir išlikti savimi. Užtat visi draugai aktoriai nuo manęs nutolo. Su dideliu liūdesiu galiu pasakyti, jog neturiu tikrų draugų. Esu išlaikiusi ryšį tik su teatro kritike Elvyra Markevičiūte. Su ja galiu pasikalbėti ir visada būsiu suprasta, nes tai labai gili moteris. Be galo stiprus ryšys mane sieja su vyru Antanu.
Ar prisimenat, kokiais žodžiais baigiasi pasakos? Jie ilgai ir laimingai gyveno. Aš esu žmogus, tikintis idile. Ir pasakomis.