Šiaulių dramos teatre gegužės 12-ąją prasidėjo epocha be Prano Piauloko, kurį atėmė onkologinė liga.
Būriai draugų, kolegų, kritikų praėjusią savaitę Šiauliuose atsisveikino su didžiu artistu, kuris niekada nemėgino džiaugtis šlove.
„Niekai", - išgirdęs komplimentą santūriai pratardavo P.Piaulokas.
Šiaulių teatralų gyvenimas kartu su P.Piauloku prasidėjo prieš keturis dešimtmečius - 1969-aisiais.
Per 100 vaidmenų teatre, kine, televizijoje, apdovanojimai, didžiulis būrys jį mokytoju laikančių aktorių. P.Piauloko palikimas išties įspūdingas.
Aktoriui bučiavo rankas
P.Piauloko talentas išryškėjo jau pirmaisiais darbo Šiauliuose metais.
Kaip tik tuo metu Šiaulių dramos teatre ėmė dirbti režisierė Aurelija Ragauskaitė.
Tai buvo Šiaulių teatro aukso metai.
P.Piaulokas A.Ragauskaitės spektakliuose kūrė pagrindinius, jį atvėrusius vaidmenis - Krūšną Vinco MykolaičioPutino „Valdove", Žaldoką „Pajūrio kurorte" pagal Balio Sruogos kūrinius apie koncentracijos stovyklą.
Teatralai iki šiol mena, kaip po „Pajūrio kurorto" premjeros į užkulisius atėjo rašytojas Vytautas Sirijos Gira ir pabučiavo P.Piaulokui ranką.
Nepamirštami buvo P.Piauloko vaidmenys Sauliaus Varno spektakliuose - Liuciferis George'o Byrono „Kaine", Izaokas Borgas Ingmaro Bergmano „Žemuogių pievelėje".
Įsimintini kelių pastarųjų sezonų P.Piauloko darbai - daktaras Jonas Basanavičius Vytauto V.Landsbergio spektaklyje „Daktaras ir Mangaryta", karalius Altoumas Aido Giniočio improvizacijoje „Princesė Turandot".
Nežinia, ką liga žada
„Galbūt man nereikėtų sakyti jums, kad niekada negali žinoti, ką ši liga žada...
Man yra pačiam tekę matyti nuostabių pagijimų", - tokius žodžius sakė P.Piauloko vaidinamas gydytojas Žafė Reginos Steponavičiūtės spektaklyje „Trys draugai" pagal Ericho Marios Remarque'o romaną.
Tai buvo paskutinis P.Piauloko išėjimas į sceną - per gastroles Vilniuje šių metų vasario 28-ąją.
Darbščiam, atsidavusiam menininkui onkologinė liga smogė darbo metu - pirmąsyk jis pajuto skausmus repetuodamas Kaune kurso draugo Viktoro Valašino statomame spektaklyje. Po to - keli mėnesiai atkaklios kovos, tvirtai tikint, kad liga pasitrauks.
Knygas tiesiog medžiojo
„Studijų metais Frankas (taip jį vadino kurso draugai) dirbo modeliu mados namuose, Modrio Tenisono pantomimos trupėje, bandė fotografuoti", - prisiminimais dalijosi aktorius Vladas Baranauskas.
Kurso draugus vienijo pomėgis skaityti, abu tiesiog medžiojo knygas, vežėsi jas iš Rusijos.
Gera knyga sovietmečiu buvo retenybė, todėl artistai didžiavosi, kad sostinės „Vagos" knygyne jų įsigydavo „per pažintį".
Anot V.Baranausko, Pranui talento Dievas išties nepagailėjo. „Bet nepažįstu nė vieno taip daug dirbusio aktoriaus", - prisiminė jis.
Jėgas atgaudavo pajūryje
P.Piaulokas tausojo save, stengėsi neišsibarstyti nereikšmingiems dalykams.
Aktorius labai jaunas ėmė filmuotis (Pedras Vytauto Žalakevičiaus televizijos filme „Visa teisybė apie Kolumbą", Auktuma Marijono Giedrio filme „Herkus Mantas"). Vėliau jis atmetė ne vieną kvietimą filmuotis, ypač Rusijos kino studijose.
„Dėl niekų nesinori šūdintis rankų", - toks buvo aktoriaus požiūris.
P.Piauloką itin traukė Latvijos kultūra, jis žavėjosi Rygos senamiesčiu, latvių mentalitetu, o kiekvieną vasarą leisdavo prie Baltijos jūros.
Vadino aktorių pavyzdžiu
Aktorė Jūratė Budriūnaitė sakė, kad pirmoji pažintis su P.Piauloku ją net nugąsdino: „Jis ne dirbo, jis atnašavo teatrui. Jam net pirmasis kūrinio skaitymas buvo rimtas darbas. Jam nebuvo nei pagrindinio, nei šalutinio vaidmens. Visi personažai svarbūs".
P.Piaulokas niekada neleisdavo pajusti pašnekovui, kad šis mažiau patyręs, bet mėgo stebinti.
„Ateini ir randi specialiai tau surastą ir atneštą knygą", - pasakojo J.Budriūnaitė.
Jauniems aktoriams P.Piaulokas kartojo: „Tu negalvoji apie vaidmenį, spektaklį, jei išvakarėse sėdi iki paryčių. Nesvarbu, kad geri tik vandenį. Tu barstai save, eikvoji niekams. Tausokite save žiūrovui".
J.Budriūnaitė prisiminė: „Jis kiekvienam spektakliui sukurdavo savą ritualą.
Prieš vieną eidamas užkulisiuose prabraukdavo delnu per ranką, o per repeticiją ateidavo ir atsisėsdavo greta. Kai vienąsyk jis neatėjo, supratau - man to trūksta.
Jam nebuvo svarbu, kad dirba Šiauliuose. Svarbiausia jam buvo dirbti scenoje".
Gyvenime P.Piaulokas buvo kuklus, užsidaręs.
Jis gebėjo skubiu žingsniu pereiti Šiaulių bulvaru taip, kad niekas nepastebėtų. Tačiau scenoje iš jo sklido energija, jėga, temperamentas.
Praradimo dar nesuvokia
Šiaulių dramos teatro vadovas aktorius Antanas Venckus pirmąsyk išvydo P.Piauloką dar studijuodamas. Tai buvo praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžia.
„Meistras, - su neslepiamu jauduliu kalbėjo teatro vadovas. - Ne viena aktorių karta užaugo iš jo mokydamasi.
P.Piaulokas ir Šiaulių dramos teatras pastaraisiais dešimtmečiais buvo sinonimai. Mes netekome ne tik žmogaus, bet ir dalies teatro.
Jis buvo misionierius, kurį praradome ne tik mes, bet ir visa Lietuva. Kažin ar kada suvoksime, ko nebeturime".
Paskutinė aktoriaus šypsena
* „P.Piauloko asmenybės švytėjimas mūsų teatro mene yra toks patrauklus, kad aktoriui niekada neprikišame vaidmenyse pasitaikančio išraiškos vienodumo, neapgailestaujame dėl pernelyg griežto emocijų tramdymo. Visada įdomu, ką šis artistas teigia, ką neigia vaidmeniu - kokią poziciją pasirenka spektaklio aprėpiamų gyvenimo reiškinių atžvilgiu. P.Piaulokas yra iš tų aktorių, kurie turi teisę, kad ir ką vaidintų - genijų, dievą ar velnią, - būti savimi".
* „Likau vienas. Nesiskundžiu. Dirbau - buvau laimingas..." Šiuos esminius Borgo žodžius galėtų savintis P.Piaulokas, pelnęs visuomenės pagarbą, pripažinimą ir - bene svarbiausia - pasitikėjimą. Kitokios laimės nebūna... Argi ne taip suprantame ir atlaidžiai ironišką paskutinę į tamsą sugrįžtančio P.Piauloko šypseną „Žemuogių pievelėje"? Ji skirta mums".
Tetro kritikė Dana Rutkutė, iš knygos „Aktorius teatro veidrodyje".
