Jo žodis taupus ir gerai apgalvotas. Pasvertas lyg bijant tuščiažodžiavimo, kuriuo prisidengiama norint atrodyti geresniam, protingesniam, pranašesniam už kitus, dažnai nutylint esminius dalykus.
Beverčiais žodžiais Šiaulių dramos teatro vadovas aktorius Antanas Venckus nesimėto. Jis labai atvirai kalba apie save, aktoriaus nuvertinimą, teatro meno misiją.
Nepelnytai nuvertinta profesija
Į Šiaulių dramos teatrą Antanas Venckus kartu su bendrakursiais buvo paskirtas 1977 metais. Čia važiavo su mintimi, kad atidirbs tris privalomus metus ir tada sklaidysis kas sau - vieni grįš į Vilnių, kiti pradės kurti kažką savo. Iš dvylikos kurso draugų, tarp kurių Olegas Ditkovskis, Saulius Bareikis, Virginija Kochanskytė, Nijolė Oželytė, Gerardas Žalėnas, Šiauliuose liko keturiese. Praėjusiais metais, minint kurso trisdešimtmetį, jie vaidino spektaklio „Vaikų dienos″ fragmentą. Tai prisiminus (kai beveik visi jau turi anūkų) Antaną Venckų apima graudžiai smagi nuotaika.
Ar teko gailėtis pasirinkus aktoriaus kelią?
Gyvenime visada kartais gailimės. Aš vertinu ištikimybę pasirinktam keliui. Gerbiu nesiblaškančius kolegas, ypač šiais laikais. Nesuprantu tų žmonių, kurie praėjo kryžiaus kelius, kol baigė mokslus, ir viską metė, nepareikalavę iš savęs, pritrūkę kantrybės ar noro tobulėti, pasirinko kitas veiklos sritis. Vyresnioji karta žinojo, kur eina, todėl ir išliko. Tik per ištikimybę pasirinktam amatui sukuriamas toks reiškinys kaip teatras.
Kaip vertinate jaunus aktorius, pasirenkančius televiziją, kuri tarsi garantuoja populiarumą?
Dabar visa valstybė yra kritiškos būklės. Nieko nekritikuoju, tik sakau, kad žmogus, pasirinkęs veiklos sritį, turi būti jai ištikimas, nebijoti sunkumų, vargo. Pasirinkęs aktoriaus kelią, negali pasakyti: aš negalvojau, kad bus taip sunku. Reikėjo iš pradžių pasitraukti ir užleisti vietą kitam, likusiam už nugaros.
Kai televizija labai greitai kokį žmogų padaro aktoriumi, pagalvoju - kam reikėjo mokytis abėcėlės, jei viskas taip lengvai pasiekiama. Į šią profesiją turėtų būti giliau ir prasmingiau pažiūrėta. Ji per daug ir nepelnytai nuvertinta. Apmaudu, kad kultūra tapo valdžios pavainike. Gaila, nes negalvojama, kokie mes, lietuviai, liksime, o gal apskritai išnyksime.
Žiūrovai į teatrą sugrįžta. Jie persisotino visokiais niekalais, pavargo nuo dirbtinių linksmybių. Teatrui dabar tenka didelė misija - išsaugoti mentalitetą, kalbą, dvasingumą. Ne vien tik materialinės vertybės turi būti svarbios.
Nuolatinis degimas
Sukūręs daugiau kaip aštuoniasdešimt vaidmenų teatre, režisavęs Julijaus Edlio „Šešėlių žaismą″, Stefano Canevo „Gyvenimas - dvi moterys″, Antanas Venckus pokalbio pradžioje prisipažino, jog, iš Tauragės atvažiavęs į Vilniaus konservatoriją (dabar Muzikos akademija), net neįsivaizdavo, kur stoja.
Jis nevardija savybių, būtinų būsimajam Melpomenės tarnui. Anot jo, aktorius privaląs būti kaip kempinė, sugerianti viską, ką pateikia gyvenimas. Taip jis turtėja, kaupia medžiagą, kuri išryškėja ir atsiskleidžia vaidmenyse.
Minėjote, jog yra aktorių, kuriems atrodo beprasmiška deginti savo gyvenimą, kurie nori tik atbūti teatre. O Jūs nebijote „sudegti″?
Aktoriaus profesija labai pastebima, ji yra tarsi matoma pro didinamąjį stiklą. Tas, kuris atiduoda, yra priverstas nuolat „degti″ ir „sudegti″.
Nenoriu nieko įžeisti, bet yra gerų aktorių amatininkų, puikiai išmanančių savo darbą. Be jų teatras negali gyvuoti. Ir yra tokių - nuo Dievo. Tai jau aukštasis pilotažas.
Prie kurių save priskirtumėt?
Aš - darbininkas. Visą gyvenimą norėjau ir stengiausi gerai atlikti man skirtą darbą. Jame būta sėkmių ir nesėkmių, akimirkų, kai klausiau savęs, dėl ko visa tai darau. Yra toks posakis teatre - „lučij drug glavnogo heroja″. Kartais sau taikau, bet ne visada.
Kurį savo kūrybos periodą vertintumėte kaip sėkmingiausią? Koks vaidmuo brangiausias?
Niekada nesirinkau ir neatsisakydavau vaidmenų. Gal ir mano bėda, bet būdavo įsakymas, todėl turėdavai eiti ir vaidinti. Kartais kai kas nepatikdavo ar būdavo prieš prigimtį. Konflikte gimdavo ir šaunių atradimų, tačiau būdavo ir baisių nesėkmių. Vaidmuo, kuriuo nuvili, lieka kaip šešėlis už nugaros, savotiškas priminimas, kad ne viską gali, ne visada padarai, kaip reikia ir kaip iš tavęs reikalaujama. Kančia gerąja prasme neleidžia sustabarėti, verčia galvoti, ko trūko - suvokimo, patirties, proto.
Visada sakau - galimybės ir ambicijos turi sutarti, turi būti jų pusiausvyra. Baisu, kai užvaldo ambicijos. Aš tai laikau viena pavojingesnių ligų teatre. O galimybėms daro įtaką aktoriaus pasirengimas, jo sukaupta patirtis, išmintis, dvasinis pagrindas. Pasitelkus išvardytus dalykus, galima susitapatinti su personažu ir per jį žmonėms kai ką pasakyti.
Ką norėtumėte pasakyti žiūrovui, atėjusiam į spektaklį?
Jei mintis galėčiau sudėti į vieną frazę, būčiau pats laimingiausias. Norėčiau priminti žmogui - kad liktų žmogumi, kad neužmirštų, kas yra meilė, tikėjimas, draugai, priešai.
Pats turiu kelis tikrus draugus, daug bičiulių ir nemažą būrį priešų. Tai vadinu pilnatve. Priešų nebijau, jie kartais padoresni už bičiulius.
Gyvenime svarbiausia... pats gyvenimas. Jo nepasirenkame. Ateiname tam tikru laiku, iš mums skirtų žmonių, su tam tikru likimu. Mane domina tie, kurie išlieka žmonėmis. Tuščiai nešvaisto jiems skirto laiko ir nieko nekaltina, jei nepasisekė. Svarbiausia - įdėtos pastangos.
Neturiu teisės kitų nei smerkti, nei teisti. Pats turiu savybių, varginančių, trukdančių gyventi. Kai kada galiu save pagirti, kad neišdaviau, nepardaviau, neišsigandau, padariau - gal netobulai, bet iki galo. Kartais atlikti darbai verčia raudonuoti ir jausti gėdą. Prieš miegą kokias penkias minutes save „nuaudžiu″ ir vėl einu. Link gerų dalykų ir klaidų.
Įrodymas, kad nesi maištininkas nei pliurpalas
Dvylika metų Antanas Venckus vadovauja Šiaulių dramos teatrui. Laiko apsispręsti tapti vadovu buvo duota nedaug. Kur kas mažiau, nei aktorius tikėjosi. Teatrui vadovauti sutiko tarsi norėdamas įrodyti, kad nėra maištininkas nei pliurpalas, nuolat įrodinėjantis, kad turėtų būti kitaip. Kaip ir visi jauni žmonės, būsimasis vadovas norėjo permainų, jam daug kas teatre nepatiko. Dievas pasiūlė galimybę eiti ir nusilaužti sprandą, bet suteikė progą žodžius paversti darbais.
Ar nesunku meno žmogui vadovauti?
Vadovavimo metai nebuvo sunkūs, nes pavyko suburti gerą komandą. Tai be galo svarbu. Pasak amerikiečių, geras vadybininkas suburia komandą, o pats gali nieko nedirbti. Pas mus taip dar nėra, bet tikėkimės, kad bus.
Labai didžiuojuosi trupe, išsaugojusia teatrinę etiką ir darbštumą. Teatre dirba daug kviestinių režisierių, todėl aktoriai visada turi būti geros formos, pasitempę, pasirengę suprasti paslaptį, kurią atsineša ir stengiasi įgyvendinti kiekvienas režisierius. Už tai lenkiu prieš juos galvą. Šiaulių dramos teatras pagal amžių yra antras profesionalus teatras Lietuvoje. Neretai manoma, kad tik Vilniaus teatras yra reikšmingas, ir siekiama, kad jo projektai nustebintų Europą. Mes dažnai, kaip aš sakau, būnam anl ratų, spektaklius vežame į mažus miestelius, todėl žinau, kad teatras laukiamas Kretingoje, Šilutėje, Baisogaloje. Jis tartum užgrūdintas teatrinis kareivis.
Ar nežeidžia, kai Jūsų vadovaujamas teatras yra vadinamas provincijos teatru? Tarsi mažiau reikšmingas Lietuvos kultūriniame gyvenime?
Dabar ne. Kažkada žeidė ir buvo skaudu. Viskas priklauso nuo to, kokiu mastu matuosi. Įžeisiu vilniečius, bet paklausiu: kas yra Vilnius? Lietuvos kaimo rinktinė. Šiek tiek aktyvesni, ambicingesni, net akiplėšiškesni išvažiavo. Bet ir Vilniuje provincialumo užtektinai.
Galop visa provincija yra galvoje ir širdyje. Kiek jos į save įsileidi, tiek turi.
Pažiūrėkim į kaimiečius - sėjančius, pjaunančius. Žodis „kaimietis" dažniausiai sakomas niekinamai - ir valdžios vyrų, ir miesčionių. Bet žmogiškąja prasme kai kam dar labai toli iki jų.
 Spektaklyje „Antrasis išvarymas″ (rež. P. Stoičevas) |
 Čikagoje su kolegomis:Sigitu Jakubausku (kairėje) ir Laisviu Širvinsku |
