Šiaulių dramos teatro aktorių Dalių Jančiauską kalbina Ridas Viskauskas
Jūsų kursas - trisdešimt šeštoji dramos aktorių laida - Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo 1992-1996 metais. Visokeriopos kaitos laikas. Kaip tuo metu Jūs supratote teatrą? Ar buvote renkami kuriam nors konkrečiam teatrui?
Ne, jokiam konkrečiam teatrui. Manau, tuo metu mes, stoję po vidurinės mokyklos, teatrą įsivaizdavome šiek tiek romantizuotai. Neturėjau tikslo žūtbūt įstoti. Bet taip atsitiko...
Jūsų tėviškė - Druskininkai. Pastarųjų metų vasaromis OKT teatro iniciatyva čia rengiamas teatrų festivalis, skirtas, tiesa, labiau pramogų išsiilgusiems turtingiems poilsiautojams. Kokie teatriniai įspūdžiai liko iš Jūsų mokyklinių metų?
Druskininkuose gydytoja Baliutavičienė, aistringa teatro gerbėja, privačia iniciatyva organizuodavo teatro entuziastų keliones autobusu į Vilniaus, Kauno teatrus. Tos kelionės ir buvo vienas iš „užkratų". Kadaise su aktore Jūrate Onaityte išsikalbėjome ir paaiškėjo, kad tokiu būdu vieni iš nedaugelio matėme vos vieną sykį berods vaidintą kauniečių spektaklį „Kalnų kalba" (pagal H. Pinterio pjesę; rež. Jonas Jurašas, 1991).
Tik pradėjus studijuoti, labai svarbi kurso vadovo asmenybė. Jus specialybės pagrindų mokė Dalia Tamulevičiūtė.
Dalia buvo tikra Pedagogė. Daug nuo jos kentėjau... Tik po ilgo laiko supratau, ko ji siekė. Buvau didelis savigrauža, ir šį bruožą dėstytoja mėgino „išimti". Išties aktorius, nepaisydamas nesėkmių, turi išmokti viską užmiršti ir dirbti toliau. Dėstytoja gilinosi į kiekvieną studentą ne vien kaip profesionalė, bet ir kaip žmogus - kokia studento problema, kaip padėti ją įveikti? Ji tiksliai matė, ko trūksta studentui - literatūros išmanymo ar gyvenimo patirties...
Neretai antrame trečiame kurse studentus ištinka krizės... Savęs, profesijos pažinimas neatsiejamas nuo kartėlio, kylančio dėl iliuzijų griūties...
Turbūt kiekvienam taip būna. Man sunkiausias laikas buvo ketvirtame kurse. Žiemą buvau net trumpam išėjęs iš Akademijos. Graužė didelė savikritika, matydavau save scenoje tarsi iš šalies, negalėdavau atsipalaiduoti. Kilo depresija. Reikėjo išmokti ją įveikti. Tuo metu tarsi nesusitvarkiau. Dėstytoja patarė savaitei išvažiuoti į Druskininkus, pailsėti, suvokti save. Po savaitės grįžęs pasakiau dėstytojai, kad galbūt pasirinkau ne savo kelią. Psichologinis momentas - Tamulevičiūtė lengvai tarė: „Gerai, jei išeini, tai išeini." Kilo atvirkštinė reakcija: negi taip lengvai mane „paleidžia"? Užvirė kraujas, ar tikrai išbandžiau save šioje profesijoje, ar maksimaliai stengiausi nugalėti depresiją? (Išmintingai su manimi pakalbėjo ir mums dėstęs Vladas Bagdonas.) Nusprendžiau likti. „Gerai, prašom į sceną kurti etiudo", - taip baigėsi pokalbis su dėstytoja. Pavyko persilaužti...
Tikroji profesijos mokykla prasideda tuomet, kai pradedi dirbti teatre su įvairiais režisieriais. Studijų metai - truputį „šiltnamis". Teatre individualaus dėmesio iš režisieriaus tiek nesulauki. Pats turi išmokti susidėlioti vaidmens logiką, rasti sceninę tiesą. Akademija suteikia profesijos pagrindus - be jų artistas negali augti. Tamulevičiūtė mums neleido filmuotis reklamose, dalyvauti kokiuose nors teatrų spektakliuose („nereikia jums tų užkulisių matyti dabar"). Dėstytojos pozicija buvo tokia. Dabar studentai jau nuo pirmo kurso vaidina teatruose. Negalima vienareikšmiškai pasakyti, kaip yra geriau...
Baigę studijas, į Šiaulių dramos teatrą bene 7 absolventai iš kurso atvažiavote?
Labai nustebino, kaip Šiaulių aktoriai mumis rūpinosi. Buvome prisiklausę, kad teatre reikės „kibti nagais, kovoti dėl vietos"... Buvo atvirkščiai: kiekvienas kolega kuo galėjo, tuo padėjo - kas medumi sunkią valandą sušelpė, kas profesiniu patarimu. Niekas ranka nenumodavo, jei kreipdavomės patarimo.
Ar pradėjęs vaidinti pajutote, kad spektakliuose eksploatuojamas Jūsų amžius, vitališkumas, išoriniai duomenys?
Man pavyko: vaidmenų, kuriuos būčiau „paveldėjęs" iš vyresnių aktorių (vadinamųjų „įvedimų" į spektaklius), buvo vienas kitas. Nuo pat darbo pradžios kiekvieną sezoną bent po du naujus vaidmenis tikrai gaudavau. Per dvylika sezonų - apie 30 vaidmenų.
Kurso draugų likimai įvairiai nuvingiavo... Kas patį sulaikė Šiauliuose?
Maniau, metus pabūsiu, paskui žiūrėsiu. Bet artėjo naujas sezonas, numatytas įdomus vaidmuo... Pasilikau. Dabar nepavyktų ir išeiti, nes mūsų laidos aktorių (Jūratės Budriūnaitės, Ingos Norkutės, Danguolės Petraitytės) darbo krūvis tikrai didelis.
Vilniuje, Kaune aktorių gyvenimas tarsi dinamiškesnis. Aktoriai dalyvauja įvairių teatrų projektuose. Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje pasirinkimas tarsi mažesnis: darbas valstybiniame teatre, pedagoginis darbas, renginių vedimas ir viskas (neturiu galvoje reklamos, televizijos serialų). Ar nepasigendate įvairovės?
Manau, problemos nėra. Reikia tik, kad tavimi susidomėtų režisieriai. Aš 2000-aisiais važinėjau į Vilnių šokti Anželikos Cholinos spektaklyje „Tango in Fa". Pranas Piaulokas vaidino Gintaro Varno spektaklyje „Tolima šalis", Jūratė Budriūnaitė - šio režisieriaus spektaklyje „Nusikaltimas ir bausmė" Kaune. Viską galima suderinti. Bet jei esi užimtas savo teatre, nelieka jėgų ir laiko ieškoti vaidmenų kitur.
Ar kaip aktorius nejaučiate ilgesio meno vadovui - režisieriui? Bebaigianti išnykti pozicija valstybiniame teatre...
Man atrodo, nėra taip svarbu, meno vadovas - režisierius ar aktorius. Bent jau Šiaulių teatre repertuaras formuojamas neblogai. Dirba įvairūs režisieriai - tai svarbu. (Geriau negu tada, kai vienas žmogus kuria spektaklį po spektaklio.) Šiauliuose pastaraisiais metais kaip režisierius atsiskleidė Sigitas Račkys. Dirbome ir su Aidu Giniočiu, Povilu Gaidžiu, Peteriu Stoičevu... Mano, aktoriaus žvilgsniu, sąstingio nėra.
Bet režisierius atvažiuoja, sukuria spektaklį, išvažiuoja... O spektaklio priežiūra? Režisūros didieji paprastai nepalieka savo spektaklių be dėmesio...
Įvairių režisierių yra. Jei po ilgesnės pertraukos vaidiname ir jaučiame, jog reikia pagalbos „suveržti" spektaklį, pasikviečiame režisierių. Pavyzdžiui, Algimantas Pociūnas visada atvažiuoja. Likimo valiai spektaklis retai paliekamas... Paprastai spektaklį ne mažiau trejų metų vaidiname. Pagal per metus suvaidintų spektaklių skaičių mūsų teatras lenkia net kai kuriuos Vilniaus teatrus.
Ar nestigo naujų teatrinių įspūdžių, teatrinės savišvietos pradėjus dirbti Šiauliuose? Vilniuje kartais net fiziškai neįmanoma pamatyti visų spektaklių, ypač kai sutampa festivalių renginiai ir teatrų premjeros, o juo labiau - apmąstyti...
Noras pamatyti teatrinę įvairovę yra. Sudėtingiau suderinti laikus, kad reikiamu metu nerepetuotum ar pats nevaidintum. Mes, aktoriai, esame susibūrę į Šiaulių dramos teatro gildiją, kuri padeda mums, norintiems pamatyti spektaklius kituose miestuose, spręsti transporto klausimą. Tokiu būdu pamatėme ir kelis festivalio „Sirenos" spektaklius. Šiauliuose gastroliuoja daug įvairių teatrų, tik bėda, kad dažniausiai mes tuo metu vaidiname kituose miestuose.
Turbūt esate savo miesto kultūrinės bendruomenės matomi, pastebimi. Statuso požiūriu esate labiau vertinami nei jūsų kolegos sostinėje...
Koks skirtumas, koks tas statusas...
Teko būti viename renginyje Šiaulių filharmonijoje - nepakartojama atmosfera, renkantis publikai: žmonės vieni kitus pažįsta, sveikinasi... Vilniuje to nėra.
Be abejo, kultūros ir meno žmonių ratas glaudesnis - daugiau bendraujame vieni su kitais. Vilniuje labiau „iš veido" pažįstami...
Kaip jaučiate, teatrinės publikos daugėja, mažėja?
Buvo atoslūgis, bet, tarkim, šį sezoną publika mielai lanko net anksčiau sukurtus spektaklius (ne tik premjeras). Anšlagai. Patys stebimės. Matyt, auga poreikis.
Tenka dirbti su įvairia literatūrine medžiaga. Natūralu, ne visa ji artima. Aktoriui reikia ją „prisijaukinti". Kaip „jaukinatės" „svetimą" medžiagą?
Kiekvienas aktorius savaip. Aš bandau ieškoti sąsajų su savo, artimųjų gyvenimu. Iš piršto neišlauši... Ir pačiam įdomiau daryti, kas atpažįstama, ir žiūrovams tai matyti. Man svarbu surasti veikėjo logiką - kodėl jis taip elgiasi. Lemiamas žodis - režisieriaus interpretacija.
Ambicijų kokiam nors monospektakliui neturite?
Esu mąstęs apie šokio spektaklį. Bet teatre tuo metu užgriuvo darbai. Kai idėja gimsta, ją įgyvendinti reikia nedelsiant.
Pastebiu, kad nemažai aktorių Vilniuje esti ir savo profesinio gyvenimo vadybininkai: patys ieško dramaturgijos, režisierių, inicijuoja projektus...
Ryškiausias pavyzdys - Birutė Marcinkevičiūtė. Bet tam reikia laisvo laiko. Jei kokius dvejus metus nieko nerepetuočiau, galbūt ir man taip tektų.
Žodžiu, artimiausiu metu savo gyvenime „revoliucijų" nekelsite? Jums viskas gerai... (juokas)
Patogu... (juokas)
Ir tai nėra gerai... Ar ne?
Žiūriu paprastai: jei nėra subrendusi „revoliucija", jos ir nebus.
Ar nebaugu dėl televizijos darbų įtakos? Provokuoju... Ar atskiriate savyje darbą teatre nuo kitų darbų? Jums tai nėra problema?
Absoliučiai ne. Nors su mano profesija susijusios, tai skirtingos sferos. Televizijoje profesinių aukštumų nesiekiu.
Kas repetuojant kelia didžiausią baimę?
Įspūdis, kad absoliučiai svetima dramaturgija, kad nebus apie ką vaidinti, neįdomu. Bet Dalia Tamulevičiūtė sakydavo: privalai taip „pasidaryti", kad būtų įdomu tau. Bus įdomu tau - bus įdomu ir žiūrovui. Reikia rasti savo personažo temą. Turi turėti, ką pasakyti išėjęs į sceną. Tai sunku, ne visada pavyksta...
Kokios kolegų vertybės labiausiai imponuoja šiuo metu?
Smagu stebėti tuos kolegas, kurie tiksliai susidėlioja personažo veiksminę logiką, apie ką vaidina.
Sunkiausia publika turbūt - vadybininkų suorganizuotos moksleivių grupės?
Bet ir juos galima suvaldyti. Nebent ateina įsiaudrinę, elgiasi kaip paleisti nuo grandinės... Yra buvę - įsiaudrinę paaugliai nuščiūva tik kokią penkioliktą spektaklio minutę. Pasitaiko išsišokėlių, kurie elgiasi kaip kino teatre, su „popkornais" ir kokakola...
Ką dar norėtųsi teatre suvaidinti? Ar pasvajojate?
Dvylika metų teatre išmokė padėtį vertinti realistiškai. Gaunu pasiūlymų, pamąstau kartais, gal atsisakyti, bet ar tai naudinga? Pradėjus repetuoti, sunku pasakyti, ar vaidmuo pavyks. Būna - iš pradžių nepatinka pjesė, personažas, o repetuodamas atrandi netikėtų dalykų! Ir spektaklius žiūriu jau ne kaip „normalus žiūrovas" - stebiu, kas padaryta, kokiomis priemonėmis. Net prajuokinti aktorių žymiai sunkiau negu eilinį žiūrovą. Kitus dalykus matai.
