Šiaulių dramos teatro dailininkė dekoratorė Romualda Jakubauskienė švenčia jubiliejų. Ji svarsto, ar Šiauliuose nereikėtų spektaklių kostiumų muziejaus.
Metai neslegia
Ponia Romutė (taip dažniausiai į ją kreipiasi kolegos) nesutinka su nuomone, jog negražu klausti, kiek moteriai metų.
„Labiau laukiu šimtojo gimtadienio. Nesureikšminu bėgančių metų. Raukšlelė - turtas. Ne problema metai tapo, kai sulaukiau 35 metų. Kai turėjo sueiti 30, galvojau: koks košmaras, juk ką tik buvo 29 metai", - juokiasi dailininkė.
Dailininkė teatre planavo dirbti tik vienerius metus, kai baigė Telšių taikomosios dailės technikume juvelyrikos specialybę, ir tais metais neįstojusi į Talino dailės institutą.
Šeimos draugas dailininkas Antanas Krištopaitis pasiūlė ateiti į teatrą, nes tuo metu teatre nebuvo butaforininko.
„Neveltui sako, kad, jei tave teatras įtraukia, tai kaip liūnas - su visais batais. Metams atėjau 1977-ųjų rudenį. Mano mokslas - juvelyrika - labai padėjo butaforininkės darbe. Po vienuolikos metų buvau išėjusi iš teatro, kai atrodė, kad reikia kažką keisti. Dirbau dailininke - apipavidalinintoja. Pusantrų metų - paprasta darbininke: reikėjo pinigėlių. Pamačiau gyvenimą iš kitos pusės. Supratau, koks sunkus fizinis darbas, kaip gyvena kiti žmonės. Manęs paprašė sugrįžti. Kai atėjau į teatrą - glosčiau sienas. Sakiau, Dieve mano, čia mano namai", - atsimena Romutė.
Pirmasis, kaip dailininkės, darbas teatre - 1993 metais - Bela Junger dviejų dalių pasaka „Baltoji rožė", kurią režisavo Nijolė Mirončikaitė.
Medžiagų ieško visur
Romutei darbas teatre - ir kūryba, ir amatas. Dailininkės pagrindinė užduotis butaforijos gamyba. Tai labai specifinis darbas, kuriam reikalinga daug žinių - siuvimo, lipdymo, gamybos, mokėti skaityti brėžinius, taip pat reikia „apgauti" ir žiūrovą, sukurti iliuziją.
Romutė sako, kad yra nemažai skirtumų kuriant spektaklius suaugusiems ir vaikams. Daugiau fantazuoti ir sau leisti galima kuriant spektaklius vaikams - dailininkei labai įdomu kurti butaforijas pasakoms.
Kartais reikia apginti ir savo nuomonę, nors ir koks „galingas" būtų režisierius. Būna ir aktorių, kuriems nelabai patinka vienas ar kitas rūbas, bet randamas kompromisas: negali atrodyti geriau, nei iš tikro yra. Sunkiausia aktoriams, kai vaidinama istorinius spektaklius, kuriuose neįprasti rūbai, su kurias reikia išmokti vaikščioti ir būti juose.
Spektaklio kostiumams skirima pinigų suma, į kurią turi tilpti, todėl audinių ieškoma ir padėvėtų drabužių parduotuvėse.
Galėtų atsirasti muziejus
Prieš kiekvieną spektaklį Romutė turi apžiūrėti rekvizitą. Patikrinti, ar nėra įplyšę rūbai, ar nepradingo kokia skrybėlaitė ar nosinaitė.
„Kartais pasilieka gastrolėse koks daiktas. Tada jį reikia persiūti", - sako dailininkė.
Vyraujančios mados turi įtakos ir spektakliams. Pavyzdžiui, spektakliui „Aštuonios mylinčios moterys", buvo kuriami kostiumai, panašūs į to laikmečio moterų išeiginius kostiumėlius.
Dailininkė apgailestauja, kai yra nurašomi ir neberodomi geri spektakliai. Ypač - kai iš neberodomo spektaklio persiuvami rūbai. Pasak Romutės, galėtų atsirasti muziejus, kuriame būtų eksponuojami geriausi dailininkų sukurti kostiumai, rekvizitai.
Muziejus būtų įdomus žiūrovui, kuris spektaklio kostiumą mato iš toli. Geriausi kostiumai būtų ir istorijos priminimas.
 Jei pasakyčiau, kuris darbas man labiausiai patiko, tai kas nors gali pagalvoti, kad jų nemyliu. |
