Straipsniai ir recenzijos

Sceninėje erdvėje - du žmonės. Vyras ir moteris, kurie atsiskyrė nuo likusio Pasaulio, gyvena viens kito prieglobstyje. Moteris sunkiai girdi, vyras beveik nematantis... Kaip šie du žmonės, kadaise, prieš malūno sprogimą, suradę viens kitą, eina per gyvenimą?
Kaip gyvename mes - ar ne per daug žodžių, pasakytų ir neišgirstų? Ar ne per daug vaizdų, užgožiančių tikrąją gyvenimo prasmę?
Šie ir kiti pamąstytai ir klausimai kilo bežiūrint naują pjesę „Du-2", kurią žiūrovams parodė Amando Ragausko ir Justės Grumšlytės įkurta teatro trupė „Just millin'around" lapkričio 17 d. Los Angeles Šv. Kazimiero parapijos salėje. Pastatymo režisierė - jauna aktorė Justina Grumšlytė. Pjesėje du personažai - vyras ir moteris, jų atlikėjai - Amandas Ragauskas ir pati pjesės autorė - Justė.
Spektaklis sukėlė diskusijas, suintrigavo. Ne mažiau buvo įdomu sužinoti ir apie naująjį dramos kolektyvą, pristačiusį pirmąjį savo kūrinį. Pagaliau radę laiko mūsų skubančiame gyvenime šnekamės su Justina ir Amandu.

- Miela Juste, esi naujas žmogus Los Angeles lietuvių bendruomenėje. Kaip pavyko taip greitai įsilieti į kultūrinę veiklą, pristatyti save?
Justė: - Eidami per gyvenimą mes sutinkam daugybę žmonių, praeidami prasilenkiam, susieinam, išsiskiriam. O būna, kad susitinka sielos, mintys, tokia pažintis - ne vienadienė. Su Amandu mes susitikom Los Angeles 2006-aisiais Lietuvių dienų metu. Pasišnekėjom, radom bendrų sąlyčio taškų. Kai atvažiavus į naują vietą nieko nepažįsti, o tave draugiškai, geranoriškai priima, pačiam norisi kažkuo pasidalinti, kažką atiduoti.
Kadangi aš Vilniuje esu baigusi aktorinio meistriškumo meno studijas valstybinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirbusi Šiaulių dramos teatre, nesinorėjo numesti į šalį to, ką aš turėjau, turiu, ką galiu daryti.
Pirmas mano pasirodymas Los Angeles Lietuvių parapijos scenoje įvyko a. a. poeto Bernardo Brazdžionio 100-ųjų gimimo metinių minėjimo metu. Tada šiame mieste aš pažinojau vienintelį Amandą. Jam esu be galo dėkinga už galimybę įsilieti į Los Angeles lietuvių kultūrinę bendruomenę ir parodyti savo sugebėjimus.
Amandas: - Viena iš jungiamųjų mūsų pažinties su Juste gijų - tai Šiaulių dramos teatro aktorė Olita Dautartaitė, kuri viešėjo Los Angeles 2005-2006-aisiais, čia labai sėkmingai pastatė spektaklį „Raudokit svajonių debesys". Vėliau Justė susipažino su aktore Šiauliuose, šiai grįžus atgalios. Taip buvo perduota pažinčių estafetė.
Justė: - Aš manau, kad anksčiau ar vėliau mes būtume susipažinę. Svarbu, kad bendraminčiai, sielos draugai būtų šalia. Aš dažnai pastebiu savo gyvenime, kad susitinki su tokiais žmonėmis, koks pats esi, kuo gyveni. Mes sujungti kūrybos gija ir turim laikytis išvien. Daugiausia žmonės į Ameriką atvažiuoja dirbti, kurti savo gerovę. O menas, iš kurio tu neišgyveni, lieka tarsi užmirštas. Ir Lietuvoje dabar ta pati situacija.
Mano aplinkybės šiuo metu susiklostė, kad esu visokeriopai palaikoma artimo žmogaus. O tai duoda impulsą daryti tai, ką galiu geriausiai. Drauge susibūrus darbštiems teatrą mylintiems žmonėms gimsta mažas stebuklas, kurį norisi padovanoti visai bendruomenei.

- Juste, spektaklyje pristatei savo pjesę „Du-2". Kokia pjesės istorija? Ar tai kūrinys, parašytas kadaise, laukęs progos išvysti dienos šviesą, ar tai nauja pjesė, lėmusi Amando ir Justės teatro gimimą?
Justė: - Pats pjesės rašymo procesas nebuvo skirtas kažkam. Atėjo mintis, sėdau ir pradėjau rašyti. Tai buvo 2007-ųjų kovo 26-oji, prieš pat Teatro dieną. Esu rašiusi miniatiūras, etiudus; kai studijavau aktorinį, ant popieriuko susirašydavau, ką aš noriu daryti scenoje, koks turi būti mano personažas. Tačiau niekad nebuvau rašiusi nuo pradžios iki pabaigos pjesės, romano ar istorinio veikalo. Kai pabandžiau rašyti, supratau, kad iš tiesų kiekvienas žmogus gali surašyti tai, kas jo galvoje, tik reikia pagauti akimirką. Pirmieji pjesės vertintojai buvo mano draugas, svarbi buvo jo mamos, pagyvenusios moters, nuomonė. Galvojau, gal ji visai nesupras, apie ką čia kalbama, kartu susikirtimas irgi svarbus. O ji išklausiusi ir sako: „Vaikeli, tau reikėtų tai padaryti scenoje, aš tai matau, labai gyvenimiškas siužetas". Pjesę nusiunčiau keletui savo draugų, susijusių su teatru. Kai kurie išsakė pastabas, patarimus, kiti entuziastingai pareiškė norą pjesę statyti Šiauliuose. Rašydama pjesę neturėjau omenyje konkrečių žmonių, nežinojau, ar pati joje vaidinsiu. Tačiau kai Amandui padaviau rankraštį, supratau - tai tas personažas, kurį sukūriau pjesėje. Tu vaidinsi - taip ir pasakiau.
Tiesa, iš pradžių, tik perskaitęs pjesę, Amandas sakėsi nelabai suprantantis, apie ką čia viskas, kodėl čia turi būti graudu ar juokinga. Kai pradėjom kartu gvildenti ir ieškoti gyvenimiškų detalių pritaikymo scenoje, personažai ir scenos pradėjo ryškėti ir jaudinti. Jeigu veiksmas sujaudina tave kaip aktorių ar personažą, vadinasi, tai sujaudins ir žiūrovą.
Kai pjesė buvo baigta, ją galėjau padėti į lentyną, tačiau taip neįvyko. Tiesa, spektaklis gimė ne iš karto.

- Ši pjesė universali, kosmopolitinė. Aš matau šį spektaklį išplaukiantį į platesnius vandenis, išeinantį iš lietuviškos parapijos ribų. Juste, ką pati manai apie savo pjesę?
Justė: - Rašydama pjesę siekiau atskleisti žmogiškus santykius ir šiltą aktorių bendradarbiavimą scenoje. Labai svarbu, kai aktorius supranta, ką jis kalba, kad tai jam yra artima. Ši pjesė gali keistis kiekvieną dieną. Aš palikau erdvę aktoriui. Jis gali žaisti žodžiais, interpretuoti scenas. Tai, kaip mes pastatėme spektaklį - viena versija, tačiau kiekvienas režisierius galėtų pateikti savaip, kiekvienas aktorius sukurtų skirtingus personažus, kas yra įdomu. Jeigu japonai statytų šią pjesę kabuki stiliuje, vėl būtų kitaip. Mano pjesę sudaro 9 paveikslai, tačiau čia galima prirašyti scenų, įvykių - kiek tik širdis geidžia. Tas tragiškas įvykis malūne - simbolinis, kalbama metaforomis. Tai ne dviejų neįgalių ar kvailokų žmonių santykiai tiesiogine prasme. Tai perkeltine prasme panaudotos priemonės, sustiprinančios įspūdį apie žmonių nesusikalbėjimą kasdienybėje. Mes, vyrai ir moterys, tarsi kalbame skirtinga kalba, ir nereikia teisinti nei vienos, nei kitos pusės. Aš, kaip moteris, rašydama galėjau panaudoti daugiau moteriškų akcentų, paminti vyriškus. Tačiau norėjosi išlaikyti balansą, pabrėžiant, kad mes, vyrai ir moterys, vieni be kitų negalim. Nesvarbu, kad dabar, XXI amžiuje, galima tuoktis su tos pačios lyties atstovu, auginti vaikus. Ne, man įdomu tai, kas yra tikra, kas yra Biblijoje, kas yra mūsų esybėje. Man yra artimas Antonas Čechovas, kurio literatūra ir personažai tokie žmogiški. Jis kažkada yra pasakęs: „Kai du žmonės geria arbatą, vyksta tragedija". Štai ir mes dabar čia jaukiai sėdim, kalbamės, o kažkur vyksta žemės drebėjimas ar kitokios nelaimės. Mano spektaklyje globaliniai dalykai persipina su paprastom gyvenimiškom situacijom. Čia yra ir humoro, ir tragizmo, nesusikalbėjimo, meilės ir neapykantos. Tai gyvenimo žavesys.

- Žiūrėdama spektaklį, klausydamasi muzikos ar stebėdama paveikslą, aš visada galvoju apie kūrinio autorių. Kiek asmeninės patirties sudėta į pjesę „Du-2"? Vyro ir moters santykiai - tai galėtų būti brandžios moters, einančios per gyvenimą, turinčios asmeninės patirties, kūrybinė analizė. Tu esi jaunutė autorė... Ar rašydama pjesę pasinaudojai kokia gyvenimiška istorija ar personažu?
Justė: - Viskas yra pramanyta. Galbūt pasąmonėje man yra užsifiksavusi mano močiutės gyvenimo linija. Tiesa, neįvyko tragedija, kaip pjesėje - malūne, dėl meilės. Būdama 4 metų močiutė peršalo po pirties, perpūtė ausį. Ji apkurto ir viena ausimi negirdėjo visą gyvenimą. Ji buvo fantastiško grožio moteris, kuri susilaukė dviejų vaikų - mano mamos ir mano krikštatėvio. Visą gyvenimą ji norėjo būti balerina. Atsimenu, kaip ji klausydavosi žinių, kaip senelis vis rėkdavo jai į ausį. Aš žavėjausi jos sugebėjimu gyventi savo gražų, tylų gyvenimą, nieko nekaltinant, matyti pasaulį kitomis akimis, skaityti iš lūpų ir žvilgsnio. Galvoju, kaip dažnai mes girdėdami - nenorim išgirsti, mes apsimetam, nepasakom. Taigi žmogaus priversto gyventi tyloje paveikslas gal atplaukęs iš pasąmonės, tačiau nematantis vyras - tai mano fantazijos personažas.
O jei kalbėsime apie asmeninę patirtį, tai giliai tikiu reinkarnacija - gyvenimu iš naujo ir iš naujo. Kai gyvenam ne vieną kartą, mūsų sukaupta patirtis leidžia matyti gyvenimą iš giliau. Studijuojant akademijoje buvome mokomi fiksuoti kiekvieną gyvenimo momentą, tiek reikšmingą, tiek ir labai paprastą - buitinį. Važiuoji į darbą, valaisi dantis, eini gatve ir sutinki žmogų - turi fiksuoti viską, kas vyksta aplink tave. Jeigu tu praleisi tai pro akis, negalėsi sukurti vaidmens - komiško ar tragiško. Iš šių detalių, patyrimų ir gimsta personažas. Nieks nežino, kaip jautėsi Hamletas. Visi perteikia savaip, visi įdeda savos gyvenimiškos patirties.
Kai rašiau, tikrai nesilaikiau kažkokių standartų, nepaisiau nei moters, nei vyro konkrečiai, kaip jie turėtų atrodyti, ką jie gyvenime veikia, kokia jų specialybė, neegzistavo nei laikas, nei erdvė. Kai jau repetavome, kad lengviau būtų vaidinti, ieškojome savo personažams konkrečių detalių. Kaip aktorius tu nori pažinti savo charakterį - koks tai vyras ar moteris, kaip jis rengiasi, kokie tarpusavio santykiai, požiūris vieno į kitą. Svarbų vaidmenį čia atlieka daiktai, kurie kažką simbolizuoja, šiuo atveju - akiniai, simbolizuojantys aklumą, vanduo - gyvybę moteriai. Iš visų šių detalių susideda tas paveikslėlis.

- Ką tu, Amandai, gali papasakoti apie pirmąjį jūsų su Juste bendrą darbą ir savo asmeninę teatrinę patirtį?
- Pagal amžių esu gerokai daugiau patyręs, tačiau darbas su Juste man buvo puiki teatrinė mokykla. Esu laimingas, kad sutinku tokių žmonių savo kelyje. Aš nesu ragavęs jokių profesionalių aktorystės mokslų. Vaidinti pradėjau tik Los Angeles. Lietuvoje tą daryti teko du kartus. Ketvirtoje klasėje deklamavau „Aš rately jūsų šienpjovėlis būsiu...". Lig šiol prisimenu patirtą didžiulį stresą. Antrą kartą su klase nelabai sėkmingai vaidinom Trojos karius 8-oje klasėje. Kiekviena klasė turėjo pasirodyti, o mūsų klasėje nebuvo nei vieno meninių sugebėjimų tūrinčio vyruko, visi sportininkai, krepšininkai, visiems pasiruošę duot į kaulus. Padarė mums įspūdingus kostiumus - skydus, šarvus. Tikėjomės pagalbos iš auklėtojos. O pasirodo ir klasės auklėtoja neturėjo ypatingos meninės gyslelės.Na, ir ką gi, ant scenos užlipę „Trojos kariai" sugebėjo tik vienbalsiai „užtriubyti": „Mes narsūs Graikijos kariai ir bijo mūs visi vergai. Taram, taram, taram ta ta ir žino mus šalis visa...". Tai tiek buvo tos vaidybos.
Vėliau visa šeima dalyvavom folkloro ansamblyje „Tututis". Dainininkas buvau prastas, tai stovėdavau prie draugo žmonos ir klausydavau, kad pataikyčiau į natą. O pašokt - tai pastriksėdavau neblogai, todėl Los Angeles su žmona Veronika ketverius metus šokome „Retro" šokių grupėje. „Tutučio" meno vadovas ir Tautinių muzikos instrumentų muziejaus direktorius Vaidotas Stulga, pastebėjęs mūsų - tėvų norą kažkaip savitai pasireikšti, pradėjo organizuoti Moters dienos koncertus „Tutučio" mamoms. Pasisėmęs patirties, vėliau tą darbą perėmiau aš. Su tėvais ir vyresniais ansamblio vaikinais sukūrėme nemažai linksmų programų.
Atvažiavus į Los Angeles mėginau įsitraukti į kultūrinį vietinių lietuvių gyvenimą. Mokytojavau šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje. Prisiklausęs iš Vaidoto Stulgos apie tautinius muzikos instrumentus, pasakojau apie juos ir parapijos mokykloje. Visi manė, kad aš koks profesorius, muzikantas. Dukra tuo metu grojo kanklėmis, sūnus - lamzdeliu, birbyne. Tai jeigu kur reikia, mes tautiškai apsirengiam ir einam. Aš vesdavau liaudiškų šokių ratelius vaikams. Vienam skautų suėjime buvo juoko: prieina prie manęs toks žmogus ir sako: „Ponas Ragauskai, taip gražiai jūsų vaikučiai groja, o jūs mums kada nors pagrosite?". Manė, kad aš didžiuojuosi, toks geras muzikantas esu, o jiems negroju. „O aš groti nemoku",- atsakau, - pone, kad aš nelabai kuo groju". Žmogelis net žado neteko. Matyt, sugebėjau sudaryti įvaizdį. Va čia pasireiškė mano artistiniai sugebėjimai.
Vėliau susipažinau su Vincu Dovydaičiu - L. A. dramos sambūrio pirmininku. Jis, pastebėjęs mano iniciatyvą, pakvietė vaidinti į tuo metu Algimanto Žemaitaičio statomą spektaklį „Karalius vagis", kur Vincas Dovydaitis turėjo vaidinti savo žmonos Emos sūnų, o jis už žmoną buvo gerokai vyresnis. Taigi pakvietė mane, kaip jaunesnį. Nuo pat pirmų žingsnių scenoje pasakiau: „Einu aš iš tos dramos, man nereikia to teatro". Tačiau suvaidinus pirmąjį spektaklį atsirado noras kažką daryti toliau. Po to sekė keli spektakliai su režisieriumi Petru Maželiu. Iš viso jau sukurta apie 12 vaidmenų. Buvo labai įdomu su Algimantu Žemaitaičiu kurti bajoro vaidmenį spektaklyje „Vėjas gluosniuose". Taip pat įsimintinas Petro Maželio spektaklis „Trys mylimos", su kuriuo vykom į teatrų festivalį Lietuvon, į Telšius. Susipažinom artimiau su telšiečiais, tie jie man ir sako: „Ale, kaip jūs įdomiai senoviškai vaidinat...". Petras Maželis buvo labai gabus Valstybės teatro aktorius, dainininkas. Ir mus jis mokė to, ką išmoko Smetonos laiku Lietuvoje. Įsivaizduokite, XX amžiaus pabaigoje atvažiuoja į festivalį Dramos sambūris iš Los Angeles ir vaidina smetoniškai.
Vėliau ypatingas - Čiurlionio - vaidmuo Olitos Dautartaitės režisuotame pastatyme. Nors Olita yra aktorė, o ne režisierė, ji turi neįkainojamo patyrimo. Tai man buvo pamokų pamokos, kažkas fantastiško. Olita tuo metu pas mus gyveno, sėdėdavom mes su ja iki vidurnakčio ir klausydavom muzikos. Spektaklis „Raudokit, svajonių debesys..." man labai brangus.
Gyvenimas nestovi vietoje. Apsidžiaugiau, kai iš Lietuvos į Los Angeles atvažiavo kita profesionalė - Justina Grumšlytė. Pati turinti teatrinį išsilavinimą moka ir kitą pamokyti. Tik atvažiavusi, ji padėjo paruošti Bernardo Brazdžionio poeziją minėjimui. Buvo labai smagu.
 
- Daugelį žiūrovų suintrigavo ne tik pats pastatymas, bet ir naujojo dramos kolektyvo, pristačiusio spektaklį, pavadinimas - „Just millin' around" teatro trupė, įkurta Justės ir Amando. Kas tai?
Justė: - Kadangi Amandas Los Angeles gyvena ir dalyvauja įvairioje kultūrinėje veikloje jau keliolika metu, jam teko pereiti daugelį etapų, bendrauti su įvairiais žmonėmis, kažką atrasti ir nusivilti. Bet kai mes pradėjom kartu dirbti, man patiko, kad nebuvo kažkokių aiškinimų dėl ko tą ar kitą reikia daryti, kodėl taip daryti, noro viską įsprausti į rėmus, surašyti punktais, kaip turi vykti. Mūsų naujoje trupėje viskas yra laisva, neprimesta, kiekvienas, kuris ateis ar išeis - laisvas menininkas, niekas čia atlyginimų nemoka, būkim atviri. Išlaikyti teatrą yra labai sunku, bet norisi susieiti kartas nuo karto ir kažką gražaus padaryti nors šiek tiek padoriau, kad nebūtų gėda imti pinigus už bilietą. Norėjosi suvienyti tuos žmones, kurie kažką kuria. Mes pradėjome šią veiklą dviese, taip jau susiklostė - pjesėje „Du-2" tik du personažai, jeigu būtų buvę penki personažai, gal būtume pradėję nuo penkių žmonių teatro. Kas ten žino. Justės ir Amando teatras turi viziją. Jis neturėtų numirti tik su šiuo spektakliu.
Amandas: - Ir spektaklis neturi numirti.
Justė: - Turim planų ne tik statyti spektaklius, bet organizuoti ir koncertus, kitus kultūrinius renginius, kurie trauktų ir jaunimą, ir senimą. Ypatingo dėmesio reikia vaikams, nes vaikų grandis yra užmiršta. Man teko apsilankyti keliuose parapijos renginiuose, pasižiūrėti. Aš, naujai atvykusi, nenoriu čia diktuoti savo taisyklių. Man nereikia garbės, tačiau manau, kad neveltui mokiausi, norėčiau pasidalinti savo patirtimi su kitais. Tai, kas yra mano prigimtyje, lai tampa bendru kūrybiniu džiaugsmu. Gimus teatro idėjai, atėjo laikas kažkaip pasivadinti. Taip mes tapom „Just millin'around" Amando ir Justės teatru. Mes niekam nepriklausom, iš nieko pinigų neprašom. Yra draugų, artimųjų ratas, kuris mus remia, palaiko, kiek reikia iš savo lėšų viską darom. Šiam spektakliui daug lėšų neturėjom, apsiribojom keliom sceninėm dekoracijom.
Dekoracijos tokios, kokias aš jas mačiau vaizduotėje: minimalios, asketiškos. Aišku, sceninis spektaklio įvaizdis atsiremia į finansines galimybes. Būtų pinigų, scenografų, kostiumų dizainerių, šviesos dizainerių, kompozitorių, tikra scena su kulisais, būtų visai kas kita. Tačiau mes pasitenkinam tuo, ką turim. Mano kraštietis iš Biržų - Borisas Dauguvietis - pradėjo vos ne nuo klojimo teatro. Kalbėdama apie klojimo teatrą, aš mintimis grįžtu į tuos vaikystės laikus, kai mes, vaikai, sukabindavom paklodes sode ant medžių šakų ir žaidėm teatrą. Mano mama, paėmusi seną rėmą, užuolaidas, kelias lėlytes, surengdavo mums lėlių vaidinimus. Mums tai buvo pats tikriausias teatras. Mane žavi tai, kaip iš nieko galima padaryti mažą stebuklą. Nebūtina apsikrauti dekoracijomis, nereikalingais daiktais. Mūsų spektaklyje kiekvienas daiktas esantis scenoje turi turėti savo paskirtį. Kaip mano gerbiamas ir mylimas specialybės dėstytojas - režisierius V. Čibiras kartodavo: „Jeigu scenoje kabo šautuvas, kažkuriuo momentu jis turi iššauti".
Nors scenoje vaidinom tik dviese, tačiau kiek gabių žmonių buvo įtraukta - tai didelis stebuklas. Aš nesitikėjau per vienerius metus padaryti tokį darbą, susieti žmones.
Amandas: - Noriu padėkoti visiems, prisidėjusiems prie šio spektaklio gimimo. Repeticijas pradėjom nuo dviejų „taburečių", likusių po kažkokio spektaklio, atsinešėm, pradėjom vaidinti. Galbūt taip būtume ir apsiėję su minimalistinėmis dekoracijomis, bet atsirado Sigitas Sniras, kuris turi puikią menininko akį, brukštelėjo eskizus. Arūnas Brazdžionis - mūsų rėmėjas - šias dekoracijas perkėlė iš popieriaus į sceną.
***
Justė pasakoja apie du šaunius pagalbininkus - Marių Černiauską ir Tautvydą Skorką, kurie rūpinosi garsu ir apšvietimu. Jiems tai buvo pirmas išbandymas, kaip dirbama profesionaliam teatre. Yra apšvietėjų, visą gyvenimą dirbančių teatre, tačiau taip iki galo ir nesuvokiančių, kad jų darbas - tai labai svarbi spektaklio dalis. Marius su Tautvydu turėjo sekti kiekvieną aktorių žodį, kad žinotų, kurioje vietoje paleisti garsą, šviesą. Tai buvo darbas ir alsavimas išvien. O koks malonumas, kai laiku ateina šviesa, muzika!
Labai sėkmingai prie personažų įvaizdžio kūrimo prisidėjo grimuotoja Aušra Juškaitė Rosegard. Ji pagavo mintį, teisingai suprato charakterius. Aušra - didelę patirtį Lietuvos kino studijoje įgijusi profesionali grimuotoja, pažįstanti aktorius ir darbo specifiką. Justė sako, kad labiausiai norėjosi matyti kitokį Amandą, nes visi jį parapijoje pažįsta kaip „Retro" šokėją, dainininką, aktorių. Dabar pamatė kitokį charakterį. O Amandas prisiminė savo dvejones dėl Justės. Ji tokia jauna, tokia šviesi, kaip čia bus?.. Tačiau perukas viską pakeitė - atsirado moters charakteris, abiejų personažų balansas.
***
Justė: - Noriu akcentuoti vieną momentą, apie kurį žinom tik mes su Amandu. Tai, kas mane sujaudino repeticijų metu. Nors, kaip sakiau, rašydama pjesę, neturėjau galvoje konkrečių žmonių ar situacijų, jos pačios atėjo simboliškai. Išėjo taip, kad repeticijų metu, nuo pat pirmo susitikimo iki pabaigos, dalyvavo Amando krikšto dukra Agnė, atvykusi čia paviešėti iš Lietuvos. Ji nuo prigimties turi klausos ir regėjimo defektą. Ji sėdėdavo 2-3 valandas besitęsiančiose mūsų repeticijose nuo pradžios iki galo, mes nežinom, ką matė šis beveik aklas žmogus, ką girdėjo. Tu scenoje šneki aklo, negirdinčio žmogaus lūpomis, o tavo repeticijose sėdi būtent toks žmogus. Ir tada pagalvoji, gal tai mistika - šie ženklai, atėję savaime? Kas buvo paminėta spektaklyje, išsipildė realybėje. Antras dalykas - tai gaisrai. Nuo pat pradžių savo pjesėje mes kalbėjome: dega, gaisras. Ir staiga likus savaitei iki spektaklio premjeros Kalifornijoje įsiplieskia didžiuliai gaisrai, evakuojami žmonės. Kodėl žmogų aplanko tokios mintys? Vadinasi, mes turim ryšį su Kosmosu, su Dievu. Šios lyg ir mažos smulkmenos labai veikė mūsų spektaklio atmosferą, pačias scenas.

- O kokie žiūrovų atsiliepimai po jūsų spektaklio premjeros? Tą vakarą žmonės ilgai nesiskirstė. Ir kas apskritai aktoriui yra žiūrovas?
Justė: - Aktoriaus prigimtis - kalbėti publikai. Be žiūrovo jokia meninė veikla neturi prasmės. Mums, menininkams, reikia dėmesio. Tai ne paslaptis. Kai salėje sėdi nors vienas žmogus iš šalies, kitaip jautiesi. Atsiranda atsakomybės jausmas. Šiame spektaklyje nebuvo mano asmeninės patirties, tačiau žiūrovai įskaitė, atrado momentus iš savo gyvenimo. Vienas prisiminė savo jaunystę, kitas - kažkokį tragišką momentą, trečias - kaip pirmą kartą pasibučiavo, kur pasimatymą paskyrė, ar kaip rėkė ant savo žmonos. Žiūrovų patirtys skirtingos. Vieną sujaudino šokis, kitą - malūno scena ar kiaušinio valgymas. Buvo belstasi į kiekvieno širdį. Kažkas pasakė: „Dažnai ateinu į spektaklį ir žiūriu, kad tai kažkieno istorija, iš šalies, su manim tai nesusiję, tačiau šį kartą aš veikiau, analizavau, aš jaudinausi dėl veikėjų likimų, kad jie būtų kartu". Tai yra daug, buvo pasiektas tikslas.
Tiesa, mes, iš Lietuvos atvažiavę žmonės, esame išlepinti teatro žiūrovai. Matę Nekrošiaus, Koršunovo, Tumino spektaklius, kitaip žiūrim į daugelį dalykų. Tūrėdami tokios vertingos patirties, mes daromės išrankūs rinkdamiesi spektaklį, filmą, kitokį kultūrinį renginį. Ir atsakomybę prieš tokį žiūrovą atitinkama. Man pačiai gaila laiko žiūrėti bet ką. Pastebėjau, kad Amerikoje mažų teatrų tendencija - rinktis gėjų temą, ieškoma aštrių pojūčių, norima peržengti normos ribas. Ne visada tai pasiteisina. Amerikoje teko būti Niujorke Brodvėjaus šou, miuzikluose, klasikiniam teatre. Žavi amerikiečių teatralų sugebėjimas viską atlikti labai profesionaliai, išorinis spindesys nepriekaištingas. Tačiau man asmeniškai yra artimesnė rusiškojo teatro mokykla, kuria remiasi ir lietuvių teatras. Atvykęs į Ameriką Michailas Čechovas dėstė Marilyn'ai Monroe. Aktorė buvo susižavėjusi jo pamokomis. Klasikinis teatras labiau gilinasi į psichologinius aspektus, žmogaus išgyvenimus, į tai, kas yra tikra. O teatras akims man primena ledinuką blizgančiu popierėliu. Tu ledinuką išvyniojai, sučiulpei, o blizgantį popierėlį išmetei...
Amandas: - Kai vyksta kūrybinis procesas, repetavimas, pačiam yra labai įdomu. Tačiau kažkuriuo momentu ateina nepasitikėjimas. Reikia nuomonės iš šalies - teigiamos ar neigiamos. Buvo labai įdomu kalbėtis su žmonėmis po spektaklio, kaip jie skirtingai suprato. Kitą kartą žmogus užduoda klausimą, ir pats nustembi, kadangi žiūrovui atrodė visai kitaip, nei norėjai pasakyti.

- Statant spektaklį ne viskas priklauso vien nuo jūsų pastangų. Kaip darbus veikė pašaliniai dalykai?
Amandas: - Pirmiausia norėčiau akcentuoti tai, apie ką mes, Los Angeles lietuviai, dažnai ir nesusimąstom. Nebūtų šio spektaklio, nebūtų kitų renginių, jeigu mes neturėtume savo parapijos salės. Mes esame turtingi ir turime būti laimingi, turėdami šią erdvę. Los Angeles vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas, ypač Holivude yra daug teatrų salių. Neretai teatriukai visai mažyčiai, telpa vos 50 žmonių. Salės nuomojamos teatro trupėms. Pastatomas spektaklis, kiek laiko rodomas publikai, po to salė nuomojama kitiems. Mūsų šie rūpesčiai nevargina. Tiesa, parapijos salės techninė bazė - skurdoka. Tačiau esame dėkingi Gintarui Laurinkui, kurio iniciatyva turime prožektorius, muzikos aparatūrą - būtų liūdna be to.
Pamenu, pradėjus mūsų su Juste repeticijas, aš daugiausia apie techninius dalykus ir galvojau - kaip pavyks apšvietimas, garso kokybė, kaip surikiuoti pauzes. O kai viskas susidėjo į vietas, atsirado toks geras ritmas, pasidarė ramiau. Scenelės nebuvo per ilgos, smagios pauzės su muzika, kai žmogus, pažiūrėjęs veiksmą, turėjo laiko apmąstyti. Ir nors spektaklis trunka tik valandą, veiksmo tęstinumo nuotaika išliko. Prieš eidamas į sceną, jaučiausi tarsi mokinys prieš egzaminą, kai turi žinoti visus klausimus ir atsakymus. Tačiau atsistoji, išgirsti pirmus muzikos garsus, ir viskas stoja į vietas.
Justė: - Spektaklyje man labai svarbi yra muzika. Ji įveda į spektaklį. Tinkanti muzika - pusė spektaklio sėkmės. Muzikos parinkimas buvo dilema, galvojom, o gal visai jos nereikia, turėjom vieną, vėliau - kitą kūrinį... Sunkiausias momentas statant spektaklį - harmoningai suderinti šviesą, garsą, muziką, dekoracijas, kostiumus.

- Juste, kada buvo pati pradžia, teatro atradimas, kaip nusprendei studijuoti aktorinį meną, o ne kitus dalykus?
- Kadangi matematika sekėsi prastai nuo pat pirmos klasės, tai kas beliko... Vos antriems metams nelikau pirmoje klasėje, tačiau mokytoja pasigailėjo, nes labai gražiai rašiau dailyraštį. Gimnazijoje turėjau puikią literatūros mokytoją Vladą Balberienę, kuri įkvėpė rašyti miniatiūras, interpretuoti.
Profesinį kelią greičiausiai paskatino rinktis kūrybinė namų aplinka. Mano mama Loreta Gasiūnaitė, konservatorijoje baigusi renginių organizavimo specialybę, grįžo gyventi į Biržus. Anais stagnacijos laikais ši jauna specialistė sujudino Biržus, organizuodavo alternatyvius renginius, tuomet buvo nesuvokiama, kaip baikeris gali įvažiuoti į sceną motociklu. Mama man buvo pavyzdys. Pamenu vakarus, kai visa šeima susirinkdavom ir diskutuodavom, šnekėdavom apie meną. Tais laikais tėvelis grojo grupėje mušamaisiais instrumentais, dabar groja kapeloje. Iš tiesų nepamenu, kada tvirtai apsisprendžiau studijuoti aktorinį meną. Vaikystėje kieme visus surikiuodavau: tu būsi nykštukas, tu - Pepė Ilgakojinė. Su vaikais sode, už medžių, organizuodavom teatrą. Tėvai ateina - gysločio lapą duodi, tai bilietas. Atneša mums saldainių, už saldainius vaidinam. Nieko nereikalaudavom iš tėvų. Tėvai mus palaikė, nors visko esame prikrėtę. Aš esu pabėgusi iš savo dešimto gimtadienio, kai svečiai laukė prie torto. Su draugais sėdę ant dviračių važiavom į pušynėlį lašinių pasikepti. Buvo nutikimų, kai reikėjo man gerai kailį išperti. Bet tėvai mane auklėjo tolerantiškai. Pamenu, buvau gal trejų metų. Mama tuo metu gynėsi diplominį darbą konservatorijoje, jiems spektaklyje reikėjo mažo vaiko, kad praeitų per sceną. Mama atsivežė mane iš provincijos į Vilnių. Repeticija, režisierė sėdi salėje, sako, reikia, kad vaikas praeitų. Tarsi ir dabar matau, kaip Justė greitai prakapojo per sceną, užkulisiuose užuolaidas trauko, dekoracijos krenta į šalis. Režisierė už galvos susiėmė, sako" "Ne, ne, ne! Gal mes kitaip išspręskim tą sceną...".

- Kas dabar jūsų planuose?
- Dabar planuojame pasirodymus San Diego mieste ir Čikagoje. O pavasarėjant norėtume ką nors paruošti vaikams, gal poezijos popietę.
Amandas pasakoja apie šeštadieninėje mokykloje rengiamus vaikų skaitymo konkursus. Jis sako, kad yra fantastiškai gabių vaikų. Tik reikia mokyti juos labiau pasitempti, žadinti atsakomybės jausmą, ne viskas turi būti daroma kolektyviškai. Mūsų visų uždavinys - auginti, lavinti kokybei reiklų žiūrovą.
Smagu, kai mintyse jau rikiuojasi nauji kūrybiniai projektai, gera, kai yra ką prasmingo prisiminti atsigręžus į praeitį. Ypač dabar, besibaigiant seniesiems ir prasidedant Naujiesiems metams. Visiems 2008-aisiais metais - kūrybinės ugnelės!