Lietuvos teatro legenda Julija Gascevičiūtė švenčia jubiliejinę sukaktį. Praėjusią savaitę jai nusilenkė Šiaulių dramos teatras.

- Praėjusį šeštadienį vėl buvote Šiaulių dramos teatro scenoje. Ar nebuvo nedrąsu?
- Vienas pažįstamas, išgirdęs, kad ruošiuosi aštuoniasdešimtmečiui, pasakė: „Oho, tai gražų amžių nugyvenote". Atrodo, kad lyg kokį nusikaltimą padariau (aktorė juokiasi). Paskambino viena bendraklasė iš Vilniaus ir sako: "Negalvojau, kad mums po 80 metų, galvojau, kad po 70 metų, bet paskaičiavau, akurat!"
Nebuvo baisu vėl užlipti į teatro sceną. Tik galvojau - skradžiai prasmegsiu, kai A. Venckus (teatro vadovas) pradėjo mane liaupsinti: kad esu ir toks stebuklas, ir toks stebuklas.
Kai išgirdau klausimą, ar norėčiau grįžti vėl vaidinti, pagalvojau: ne! Net ir nenoriu. Reikia jausti, kada laikas nulipti nuo scenos, kada geriau nebesirodyti.
Kai pradėjo mane nuo penkiasdešimtmečio scenoje sveikinti, taip ir sveikina kas penkeri metai.

- Kuo skiriasi Jūsų jaunystės ir dabartinis teatras?
- Visą gyvenimą norėjau būti teatre. Pokario metais, lydavo ar snigdavo, važiuodavome į gastroles sunkvežimiuose kartu su dekoracijomis. Salės - nekūrentos. Miegodavome salėje ant suolo, pas ką nors ant šieno.
Paskui įsigijome „raskladuškes", tad po spektaklių ant jų miegodavome. Dar vėliau atsirado autobusai, viešbučiuose miegodavome dar po kelerių metų.
Kai atėjo naujas aktorių kursas, tai jų pirmosios gastrolės buvo Panevėžyje. Nuvažiavome 80 kilometrų, kokie jie buvo pavargę!
Mes išvažiuodavome mėnesiui, išsiskalbdavome prie upelio. Net valgyklų nebūdavo, tai eidavome pas žmonės, pirkdavomės maistą.
Mano laikais reikėdavo kalbėti taip, kad girdėtų žiūrovas, sėdintis paskutinėje eilėje. Buvo psichologinis teatras. Patinka ir dabartinis teatras, tik ne visi spektakliai.

- 1953 metais metais suvaidinote Noros vaidmenį, 1965 metais - Patriciją „Trijose drauguose". Šie personažai ir spektakliai praėjusiai metais vėl atgijo Šiaulių teatre. Kai žiūrite juos, prisimenate jaunystę?
- Niekada nemaniau, kad labai gerai suvaidinau Norą, buvau labai jauna ir neturėjau teatrinės patirties. Man dabartinis spektaklis patiko - Nora labai gražiai šoko. Negaliu lyginti ir „Trijų draugų", nes mūsų teatras buvo psichologinis, o čia - daug veiksmo.

- Daugelis moterų, ypač aktorių, labai bijo senti. Jums nebuvo baisu suvokti, jog jaunystė baigėsi?
- Aš niekada neslėpiau savo amžiaus. Kai pasakau, kad man jau 80 metų, išgirstu: „eik, eik, nesąmonė".
Kai savo mamytei seniai seniai pasakiau, kad man 35 metai, tai ji tarė: „Jei tau tiek, tai kiek man?" Nereikia bijoti savo amžiaus. Ir nieko nedarau, kad atrodyčiau jaunai. Dar paeinu, nuvažiuoju pas sūnų į Vilnių.

- Kai kurie aktoriai, išėję į pensiją, ar būdami netoli to amžiaus, renginiuose skaito poeziją, veda vakarus. Ką jūs veikiate?
- Ateinu į teatrą, skaitau, televizorių žiūriu. Neužsiimu saviveikla, nei eilėraščių skaitau. Vaikystėje buvau įvertinta skaitovė.
Buvau penktame ar šeštame skyriuje, skautė ir turėjau uniformą, su kuria eidavau į mokyklą - įsivaizdindavau. Mokytojas sugalvojo statyti vaidinimą ir visiems liepė išmokti po tą patį eilėraštį. Išmokome ir „atpylėme".
Absoliučiai negalvojau, apie ką tas eilėraštis. Bijojau, kad nepamirščiau žodžių. Mokytojas paklausė: kas geriausiai perskaitė? Vaikai pasakė, kad aš.
Mokytojas iškėlė sąlygą: jei paliksiu skautus, tai vaidinsiu. Pasakiau, kad ne. Nuo to laiko eilėraščiams daugiau laiko neskyriau.


Scenoje Juliją Gascevičiūtę, garbingo jubiliejaus proga, sveikino kolegos.
Juozo BINDOKO nuotr.
 
Dosjė
Julija Gascevičiūtė gimė 1928 metų sausio 2 dieną Pociūnėliuose (Radviliškio rajonas). Teatro aktorė. 1948 metais baigė Šiaulių dramos teatro studiją. 1946- 1948 metais ir 1950- 1986 metais vaidino Šiaulių dramos teatre, kur sukūrė per 80 vaidmenų, iš jų svarbesni: Nora (H. Ibseno „Nora"), Jelena (A. Čechovo "Dėdė Vania"), Flora (H. Balzako "Viengungio gyvenimas"), Ebolė (F. Šilerio "Don Karlas"), Mara (P. Vaičiūno "Prisikėlimas"), Patricija (E. M. Remarko "Trys draugai"), Erika (P. Putninio "Saldi ištikimybės našta"), Julijos Motina (V. Jasukaitytės "Žemaitė"). Lietuvos nusipelniusi artistė (1977). P. Pinkauskaitės premijos laureatė (1998).