Keistų būna sutapimų, keistų literatūrinių sąšaukų. Skaitai kokią šiuolaikinę knygą, o ima ir suskamba tavyje visai kitas tekstas, prabyla visai kitas autorius. Stebėtina, kad net puikūs šiuolaikiniai rašytojai tiek deformuoja betarpišką gyvenimo patyrimą, kad rašo ir aprašo svetimus - nebe savus - potyrius ir patyrimus.
Pasaulis dvejinasi, trejinasi ir menininkai, kas aišku kaip ant delno, gerokai prisideda, kad mes matytume ne gryną medžiagą, ne gryną kūną ir ne vientisą žmogaus biografiją ir gyvenimą, o... Tiesą sakant, matytume kreivų veidrodžių karalystės iškreiptą pasaulį.
Kodėl visa tai vyksta?
Taip buvo visuomet - tiek Homero, tiek Šekspyro laikais.
Tačiau šiais laikas, regis, vyksta visai kas kita. Naujo vyksmo priežastis paprasta: visi mes be išimties esame pažeisti postmodernistinio viruso.
Šis virusas verčia mus mėgdžioti svetimą tapatumą, svetimus gyvenimus, svetimą patyrimą. Mes esame informacinio ir dezinformacinio srauto dalyviai, Atsirinkti jame, kas svarbu, o kas nesvarbu vis sunkiau ir sunkiau.
Mes, o ypač menininkai ir rašytojai priversti mėgdžioti ir medžioti. Be šių dviejų, kone tapačių užsiėmimų, mes nebe tvirtai stovime ant žemės. Jaučiame savos patirties seklumą, jaučiame deguonies stygių.
Kita vertus, informacinė revoliucija suteikė dideles galimybes menkiems rašytojams kalbėti menkomis temomis. Ir jie patys tai jaučia. Todėl taip skubama „suskambėti" tikros, istorinės klasikos fone. Todėl ir mėgdžiojama klasika, jos temos. Mėgdžiojamos ne vien temos - tai būtų suprantama ir priimtina, - ne, mėgdžiojamas stilius, leksika, mėgdžiojamas svetimų epochų dvasia.
Taip siekiama prasimušti pro dirbtiną, netikrą informacijos šydą.
Lietuviu literatūrai pasisekė. Ji jau aštuoniasdešimt metų turi Salomėją Nėrį.
Salomėja priklauso aukščiausiam literatūrinio Parnaso luomui. Kad būtų aiškiau, kas tame luome iš moterų, paminėkime Mariną Cvetajevą. Abi šios moterys-kūrėjos tapo XX amžiaus liūdnosiomis mūzomis. Galima pasakyti ir aiškiau: jos - išminties ir pranašystės deivės. Abi jos aiškiau negu vyrai sugebėjo perteikti mūsų - nors jau ir praeito - amžiaus netekčiu mąstą. Jų kūryba aiškiau negu egzistenciniai filosofai įteigia, kas mus paliko, kas mūsų laukia.
Laukia vienišumas. Nes tėvynė - nebe užuovėja, tėvynė - nebe namai.
Sukruvinta ir apiplėšta
Ji stovi man akyse.
Šimtus aš mylių eisiu pėsčia,
Kol gyva pamatysiu.
Kaip eisiu?
Aš keliais i tave pareisiu
Per lietų, gruodą, šaltį...
Iš kur bus semiamasi jėgų? Iš vieno šaltinio - širdies:
Aš saugojau tau savo širdį
Žėruojančią ir gyvą...
Tokios eilės rašomos ne mintimi, ne jausmais - jas užrašo pati patirtis. Patirtis, kuri neatplėšiama nuo lemties, kuri - moteries, motinos širdyje. Tokia patirtis susilieja su baisiąja XX amžiaus filosofija - karu. Įveikti karo neįmanomą - jį reikia pereiti. Drąsiai žengti karo lauku skersai ir išilgai, eiti matant jo pabaigą. Eiti saugant savy gyvenimą, kuris buvo iki karo:
Dainuok, širdie, gyvenimą:
Padangę saulėtą ir gryną,
Ir debesėlį, vėjo genamą,
Ir smėlio taką per pušyną.
Dainuok gyvenimą lengvutį,
Be rimto, be švininio turinio, -
Kaip žvitriai skraidanti kregždutė,
Kaip svirtis, girgždanti prie šulinio.
Ir kad nebūtų iliuzijų - žodžius vedžioja po lauką ne sentimentai:
Apie galingą karo sriautą
Dainuok, širdie, neraginta,
Apie gyvenimą sugriautą,
Gyvenimą sudegintą.
Ir tada jau galima užsimoti - kirsti karui:
Te neišsenkamo šaltinio ašaros
Užlies ugniavietę įkaitusią,
Dainuoki, jei gali, be ašarų
Tegul iš skausmo žodžiai raitosi.
Ką čia bepridursi? Ar koks vyras gali tokiais žodžiais įveikti karą?
Salomėja įveikė.
Pjesė - „Salomėja - sunkiausi metai″ - tai punktyrais paliesta didžios moters, didelio skausmo ir neaprėpiamos XX amžiaus nelaimės patirtis. Ar tai pavyko - ne autoriui spręsti.
Pagaliau mes tą patirtį tik mėgdžiojame ir medžiojame. Kad gyventume.
Tai darydami pagarbiname Saulės Mazgą, kitados, audrose ir gaisruose susimezgusį Salomėjos Nėries krūtinėje.
