Pažiūrėti spektaklio Šiaulių dramos teatre bent kartą yra užsukęs kiekvienas save gerbiantis miestietis. Ką jame pamato žiūrovai? Per paradinį įėjimą patenka prie kasų, vėliau - į holą prie rūbinės, salę, gal dar užsuka į bufetą. Tačiau tai - tik labai maža teatro dalis. Jo vadovas, trisdešimt metų šiame teatre vaidinantis aktorius Antanas Venckus kviečia mus į teatrą užeiti per tarnybinį įėjimą, pasivaikščioti, iš pirmo žvilgsnio, labai painiais jo koridoriais, atidžiau pasižvalgyti po įvairias teatro dirbtuves, saugyklas, susipažinti su čia dirbančiais žmonėmis.
Ten, kur gimsta spektakliai
Mūsų beveik valandą truksiančios kelionės po teatrą pradžioje jos gidas Antanas Venckus žada atskleisti, kaip gimsta spektakliai ir koks gyvenimas verda pastate, kuriame dirba beveik 80 žmonių.
Pirmiausia užsukame į stalių dirbtuves, kur kuriamos spektakliams reikalingos medinės konstrukcijos. Erdvioje patalpoje gausu įvairaus pločio ir ilgio medinių lentų ir lentučių, jau beveik baigtų medinių gaminių ir dar visiškai neapdirbtos medienos, žinoma, ir įrengimų, įrankių, reikalingų šiai medienai apdoroti. Mus pasitikęs vyriausiasis stalius Algis Baldauskas vos akimirkai atsitraukia nuo darbo, kad parodytų savo valdas: dabar teatre statomas naujas spektaklis „Nora" ir visi jo darbuotojai įtemptai dirba.
Šalia stalių dirbtuvių yra įsikūręs dailininkų cechas, kuriame gimsta visos tapybos darbų reikalaujančios spektaklių dekoracijos. Šiuo metu čia darbuojasi ne dailininkai, o meistrai, nes visame Šiaulių dramos teatre keičiami langai.
Kylame laiptais į antrą aukštą. Čia yra du nedideli kambarėliai - spektaklių kostiumų siuvyklos. Netoli siuvyklų - teatro skalbykla, kurioje darbuojasi skalbėja Danutė Žilinskienė. Čia stovi viena didelė pusiau pramoninė ir dvi mažesnės skalbimo mašinos, kelios lyginimo lentos. Skalbykloje vienu metu gali būti skalbiama, džiovinama ir lyginama daugybė spektaklių kostiumų.
Butaforijos ceche sutinkame dailininkę-butaforę Romualdą Jakubauskienę. Ji vardi ja čia gaminamus daiktus: tai skrybėlės, kepuraitės, kaukės, taip pat lipdomas iš molio, liejamas iš gipso pagalbinis rekvizitas - skulptūros, sarkofagai ir panašiai. Grimo ceche kuriamas grimas: gaminami perukai, ūsai, barzdos.
Garso įrašų studijoje įrašinėjama, montuojama spektaklių muzika, dainos, įvairūs reklaminiai tekstai ir kita. Tai ilgamečio teatro garso inžinieriaus Virginijaus Jasiūno valdos.
Sandėliai prikrauti iki pat lubų
Erdviame aukštų lubų dekoracijų sandėlyje tarsi žvėrys atskiruose narvuose laikomos skirtingų spektaklių dekoracijos. Jos sudėliotos dėžėse ar tiesiog sustatytos. Vienas iš šio sandėlio išėjimų veda tiesiai į vidinį teatro kiemelį, prie garažų. Taip padaryta, kad būtų lengviau šias dekoracijas išgabenti, jei teatras išvyksta gastrolių.
Baldų sandėlyje saugomi įvairūs spektaklių baldai - stalai, kėdės, sofos, foteliai, spintos, net šaldytuvai. Nemažai iš jų - antikvariniai, nors dalis yra pagaminta pačiame teatre.
Rekvizito ceche yra smulkesni, neretai butaforininkų pagaminti daiktai, reikalingi spektakliui. Puodeliai, indai, buteliai, papuošalai, krepšiai, lėlės, ginklai ir kita - viskas yra kruopščiose rekvizitininkės Redos Navikienės rankose. Čia net gaminami patiekalai, ruošiami gėrimai, jei spektakliui to reikia.
Tiesa, scenoje aktoriai gali valgyti tik nesprangius maisto produktus. Vietoj degtinės geria vandenį, vietoj konjako - šaltą arbatą. „Kartais pokštaudami aktoriai įpila vieni kitiems alkoholinių gėrimų scenoje, tačiau, kaip rodo praktika, išgėręs girto gerai nesuvaidins", - tikino Antanas Venckus.
Teatro rūbų ir avalynės sandėliuose saugomi naudojami ir nebenaudojami spektaklių kostiumai ir batai. Laikui bėgant jie gali būti persiuvami arba naujai dekoruojami, atnaujinami. Rūbai ir avalynė būna sudėliota pagal spektaklius arba aktorių, kurie juos dėvi, avi, pavardes.
Teatro istoriją - aktorių biografijas, straipsnius, plakatus, nuotraukas, teatro apdovanojimus ir kita - archyve kaupia ilgametis archyvaras Rimantas Vaitiekūnas.
„Psichuškė′′ ir teatro vaiduokliai
Įžengiame į sceną. Tiesa, ją išvystame taip, kaip mato aktoriai - „iš vidaus". Joje montuojamos dekoracijos jau minėtai "Norai". Scenos mašinistai ruošia spektaklio interjerą - dėlioja baldus, jungia širmas.
Scenoje yra ir režisieriaus padėjėjo pultas, iš kurio yra valdomas scenos apšvietimas, pati scena, kurios dalis, esant reikalui, gali suktis, yra įjungiamas „tylos takas" (grindyse esantis apšvietimas aplink sceną, kad aktoriai matytų, kur eiti, jei spektaklyje tam tikru momentu reikia visiškos tamsos), čia yra ir ryšys su grimo kambariais, kuriuose grimuojami aktoriai. Ant sienos prie režisierio padėjėjo pulto aktoriai kreida užrašo įsimintiniausias spektaklių frazes, pavyzdžiui: "Ir atsiminkit, gyvuliai, kad esat žmonės!".
Po scena įrengtas kambarėlis, leidžiantis aktoriams scenoje daryti mažus „stebuklus": tam tikru momentu atsirasti lyg iš po žemės ir prasmegti skradžiai. Čia yra specialus pakelėjas ir landa, leidžianti aktoriams nusileisti nuo scenos lyg į rūsį.
Beje, nedaugelis žino, kad teatre įrengta dar viena salė - mažoji. Joje kol kas vyksta tik spektaklių repeticijos, prieš didelius sieninius veidrodžius aktoriai gali tobulinti savo šokių judesius. Ateityje čia planuojama atgaivinti kamerinius spektaklius.
Viename iš teatro rūsio koridorių yra aktorių vadinama „psichuškė". Tai vieta netoli praėjimo į bufetą, kurioje ankstesniais metais ypač mėgo rinktis, gerti kavą, rūkyti ir šnekučiuotis aktoriai. Čia nuolat virė gyvenimas, buvo gausybė žmonių, tad kažkas tą vietą rusiškai praminė beprotnamiu - "psichuške".
Ar Šiaulių dramos teatras turi savo vaiduoklių? Antanas Venckus šypteli: „Aš jų per 30 darbo teatre metų nesutikau, tačiau tarp ilgamečių teatro darbuotojų ir budinčiųjų yra žmonių, kurie tikina patyrę neįprastų dalykų. Kažkas juto neaiškų žvilgsnį, matė praeinantį šešėlį, girdėjo žingsnius. Scenoje aktoriai išlieja savo emocijas, todėl tai nėra pati maloniausia vieta vienam pasilikti vakaroti. Per tiek metų teatre yra susikaupę nemažai energijos, tačiau, jei čia ir yra dvasių, jos - geros".
Užeikite″, - kviečia į ekskursiją po žiūrovams nematomą teatrą pro tarnybinį įėjimą Šiaulių dramos teatro vadovas Antanas Venckus.
Ten, kur gimsta spektakliai
Mūsų beveik valandą truksiančios kelionės po teatrą pradžioje jos gidas Antanas Venckus žada atskleisti, kaip gimsta spektakliai ir koks gyvenimas verda pastate, kuriame dirba beveik 80 žmonių.
Pirmiausia užsukame į stalių dirbtuves, kur kuriamos spektakliams reikalingos medinės konstrukcijos. Erdvioje patalpoje gausu įvairaus pločio ir ilgio medinių lentų ir lentučių, jau beveik baigtų medinių gaminių ir dar visiškai neapdirbtos medienos, žinoma, ir įrengimų, įrankių, reikalingų šiai medienai apdoroti. Mus pasitikęs vyriausiasis stalius Algis Baldauskas vos akimirkai atsitraukia nuo darbo, kad parodytų savo valdas: dabar teatre statomas naujas spektaklis „Nora" ir visi jo darbuotojai įtemptai dirba.
Šalia stalių dirbtuvių yra įsikūręs dailininkų cechas, kuriame gimsta visos tapybos darbų reikalaujančios spektaklių dekoracijos. Šiuo metu čia darbuojasi ne dailininkai, o meistrai, nes visame Šiaulių dramos teatre keičiami langai.
Kylame laiptais į antrą aukštą. Čia yra du nedideli kambarėliai - spektaklių kostiumų siuvyklos. Netoli siuvyklų - teatro skalbykla, kurioje darbuojasi skalbėja Danutė Žilinskienė. Čia stovi viena didelė pusiau pramoninė ir dvi mažesnės skalbimo mašinos, kelios lyginimo lentos. Skalbykloje vienu metu gali būti skalbiama, džiovinama ir lyginama daugybė spektaklių kostiumų.
Butaforijos ceche sutinkame dailininkę-butaforę Romualdą Jakubauskienę. Ji vardi ja čia gaminamus daiktus: tai skrybėlės, kepuraitės, kaukės, taip pat lipdomas iš molio, liejamas iš gipso pagalbinis rekvizitas - skulptūros, sarkofagai ir panašiai. Grimo ceche kuriamas grimas: gaminami perukai, ūsai, barzdos.
Garso įrašų studijoje įrašinėjama, montuojama spektaklių muzika, dainos, įvairūs reklaminiai tekstai ir kita. Tai ilgamečio teatro garso inžinieriaus Virginijaus Jasiūno valdos.
Sandėliai prikrauti iki pat lubų
Erdviame aukštų lubų dekoracijų sandėlyje tarsi žvėrys atskiruose narvuose laikomos skirtingų spektaklių dekoracijos. Jos sudėliotos dėžėse ar tiesiog sustatytos. Vienas iš šio sandėlio išėjimų veda tiesiai į vidinį teatro kiemelį, prie garažų. Taip padaryta, kad būtų lengviau šias dekoracijas išgabenti, jei teatras išvyksta gastrolių.
Baldų sandėlyje saugomi įvairūs spektaklių baldai - stalai, kėdės, sofos, foteliai, spintos, net šaldytuvai. Nemažai iš jų - antikvariniai, nors dalis yra pagaminta pačiame teatre.
Rekvizito ceche yra smulkesni, neretai butaforininkų pagaminti daiktai, reikalingi spektakliui. Puodeliai, indai, buteliai, papuošalai, krepšiai, lėlės, ginklai ir kita - viskas yra kruopščiose rekvizitininkės Redos Navikienės rankose. Čia net gaminami patiekalai, ruošiami gėrimai, jei spektakliui to reikia.
Tiesa, scenoje aktoriai gali valgyti tik nesprangius maisto produktus. Vietoj degtinės geria vandenį, vietoj konjako - šaltą arbatą. „Kartais pokštaudami aktoriai įpila vieni kitiems alkoholinių gėrimų scenoje, tačiau, kaip rodo praktika, išgėręs girto gerai nesuvaidins", - tikino Antanas Venckus.
Teatro rūbų ir avalynės sandėliuose saugomi naudojami ir nebenaudojami spektaklių kostiumai ir batai. Laikui bėgant jie gali būti persiuvami arba naujai dekoruojami, atnaujinami. Rūbai ir avalynė būna sudėliota pagal spektaklius arba aktorių, kurie juos dėvi, avi, pavardes.
Teatro istoriją - aktorių biografijas, straipsnius, plakatus, nuotraukas, teatro apdovanojimus ir kita - archyve kaupia ilgametis archyvaras Rimantas Vaitiekūnas.
„Psichuškė′′ ir teatro vaiduokliai
Įžengiame į sceną. Tiesa, ją išvystame taip, kaip mato aktoriai - „iš vidaus". Joje montuojamos dekoracijos jau minėtai "Norai". Scenos mašinistai ruošia spektaklio interjerą - dėlioja baldus, jungia širmas.
Scenoje yra ir režisieriaus padėjėjo pultas, iš kurio yra valdomas scenos apšvietimas, pati scena, kurios dalis, esant reikalui, gali suktis, yra įjungiamas „tylos takas" (grindyse esantis apšvietimas aplink sceną, kad aktoriai matytų, kur eiti, jei spektaklyje tam tikru momentu reikia visiškos tamsos), čia yra ir ryšys su grimo kambariais, kuriuose grimuojami aktoriai. Ant sienos prie režisierio padėjėjo pulto aktoriai kreida užrašo įsimintiniausias spektaklių frazes, pavyzdžiui: "Ir atsiminkit, gyvuliai, kad esat žmonės!".
Po scena įrengtas kambarėlis, leidžiantis aktoriams scenoje daryti mažus „stebuklus": tam tikru momentu atsirasti lyg iš po žemės ir prasmegti skradžiai. Čia yra specialus pakelėjas ir landa, leidžianti aktoriams nusileisti nuo scenos lyg į rūsį.
Beje, nedaugelis žino, kad teatre įrengta dar viena salė - mažoji. Joje kol kas vyksta tik spektaklių repeticijos, prieš didelius sieninius veidrodžius aktoriai gali tobulinti savo šokių judesius. Ateityje čia planuojama atgaivinti kamerinius spektaklius.
Viename iš teatro rūsio koridorių yra aktorių vadinama „psichuškė". Tai vieta netoli praėjimo į bufetą, kurioje ankstesniais metais ypač mėgo rinktis, gerti kavą, rūkyti ir šnekučiuotis aktoriai. Čia nuolat virė gyvenimas, buvo gausybė žmonių, tad kažkas tą vietą rusiškai praminė beprotnamiu - "psichuške".
Ar Šiaulių dramos teatras turi savo vaiduoklių? Antanas Venckus šypteli: „Aš jų per 30 darbo teatre metų nesutikau, tačiau tarp ilgamečių teatro darbuotojų ir budinčiųjų yra žmonių, kurie tikina patyrę neįprastų dalykų. Kažkas juto neaiškų žvilgsnį, matė praeinantį šešėlį, girdėjo žingsnius. Scenoje aktoriai išlieja savo emocijas, todėl tai nėra pati maloniausia vieta vienam pasilikti vakaroti. Per tiek metų teatre yra susikaupę nemažai energijos, tačiau, jei čia ir yra dvasių, jos - geros".
Užeikite″, - kviečia į ekskursiją po žiūrovams nematomą teatrą pro tarnybinį įėjimą Šiaulių dramos teatro vadovas Antanas Venckus.
