Kas permuš komercinį "muilą"?
Šiaulių teatro vadovas Antanas Venckus prieš keliolika metų su "Keistuoliais" filmavosi TV filme "Tamangai", vaidino televizijos spektaklyje "Vegetaras". Aktorius kelis kartus buvo kviestas filmuotis ir reklamoje, bet atsisakė. "Nevykęs kažkoks produktas buvo, todėl ir atsisakiau", - paaiškina.
A. Venckus sako suprantantis ir pateisinantis teatro aktorius, kurie vaidina populiariuose serialuose, filmuojasi reklamoje, tik sako norintis, kad jie būtų išrankesni. Nenorintis užgauti nei pačių aktorių, nei serialų kūrėjų, pašnekovas puse lūpų užsimena, kad visi turėtų pamąstyti, kur jie nuėjo, į kurią pusę.
"Yra pavyzdžių, kai aktorius buvo priverstas rinktis būti vien teatro ar vien televizijos aktoriumi. Štai Jaunimo teatro aktorius Rolandas Kazlas buvo priverstas trauktis iš televizijos. Talentingas aktorius vaidina rimtuose spektakliuose ir tokius vaidmenis, kaip Jagas (V. Šekspyro "Otelas"). Spektaklyje dramatiškasis personažas pasako žodį, o salė ima leipti juokais. Turėjo R. Kazlas apsispręsti", - sako pašnekovas.
Televizijos serialuose vaidina keli Šiaulių dramos teatro aktoriai - Jūratė Budriūnaitė, Inga Norkutė, Sigitas Jakubauskas, Rolandas Dovydaitis. "Noroje" į sceną išeina I. Norkutė, ir salėje nuošia: "Meda, čia Meda", - nei kritikuoja, nei giria, tik konstatuoja faktą A. Venckus. Ir sako, jog yra baisu, kai žiūrovai aktorių tapatina tik su vienu vaidmeniu, personažu. Televiziją "vartoja" didelė žmonių masė, serialuose vaidinantys aktoriai gauna galimybę papildomai užsidirbti, tačiau jie aukoja savo laisvą laiką, gyvena ant ratų ir rizikuoja persitempti.
"Įsivaizduoju, kaip toms mūsų mergaitėms nelengva, kai gatvėje jas visi atpažįsta. Tai irgi nemažas emocinis krūvis. Man vaidinti seriale pasirodė labai juokinga, atrakcija kažkokia.
Režisierius Sigitas Račkys be bandymų mane pakvietė. Jiems reikėjo žemaitiškai kalbančio aktoriaus, o I. Norkutė ir priminė mane", - nusijuokia nuo Raseinių kilęs A. Venckus.
Televizijos serialuose įžiūrintis daugiau komercijos, nei meno, ir faktą, kad žiūrovams kemšama tai, ką lengva praryti, A. Venckus sako suprantantis, kad komercinės televizijos neprivalo auklėti, mokyti, ugdyti. "Bet kur yra nacionalinis transliuotojas, kodėl jis savo kūryba nekonkuruoja su komercinėmis televizijomis, kodėl nekuria rimtų serialų? Gal mažiau kalbančių galvų reikėtų, o, pasitelkus profesionalumą, permušti tą komercinį muilą", - sako jis.
Kurti spektaklį - rizikinga
Kas sunkiau aktoriui - vaidinti prieš vaizdo kameras ar teatre? Pasak A. Venckaus, teatras ir kinas - dvi skirtingos meno rūšys, tik geras kinas yra geras menas, o blogas kinas - blogas menas. Kine filmuojami keli kadrai, išrenkamas geriausias, ir toliau nieko pakeisti nebegali. Teatras - gyvas kontaktas su žiūrovu, ir kūryba yra čia ir dabar. "Penkiasdešimtąjį kartą spektaklį vaidinam, bet vis tiek jį analizuojam, keičiam. Nebūna dviejų vienodų spektaklių. Žinoma, ne visada pavyksta spektaklį gerai pastatyti, nes teatras - vienintelė meno rūšis, kuri turi daugybę rizikos faktorių", - sako jis.
Dailininkas gali kankintis prie paveikslo ir, jei jam nepavyksta, - užgruntuoja ir tapo iš naujo. Teatras yra kelių menų jungtis, šiam stebuklui įvykti talkina būrys žmonių ir, jei nepavyko, belieka jo atsisakyti. A. Venckus primena, kad šalies teatruose dienos šviesos taip ir neišvydo "Karalius Lyras", "Karmen" - nuspręsta nekankinti nei aktorių, nei žiūrovų. Ir Šiaulių dramos teatre yra buvę spektaklių, kurie "nurašyti į nuostolius".
"Aš kartojau ir kartosiu, kad spektakliai - tai žiūrovo refleksija į save. Jei dvasia suvirpa, jei žiūrovas kažkur atpažįsta save - tikslas pasiektas. Ir nesvarbu spektaklio žanras: komedija, drama ar farsas. Spektaklis turi paveikti žmogų ir ne taip, kad jis imtų "atpylinėti", bet sujaudinti jį. Kodėl salėje per spektaklius užgesinama šviesa? Kad žiūrovui drąsiau būtų, kad jis liktų vienas su savo mintimis, pajustų impulsus", - užsidegęs kalba teatro vadovas.
Aktoriaus meistriškumas - širdyje ir galvoje
A. Venckus Šiaulių dramos teatre yra sukūręs per 80 vaidmenų, gavęs eilę apdovanojimų. Jis sako, kad nėra tokio vaidmens, kurio jis nekęstų, bet yra vaidmenų, kurie nepasisekė. "Skaudu tai pripažinti, bet būna, kad neatspėji tos mįslės. "Šaltu užpakaliu" žiūrėt, kas toliau bus, sau neleidžiu - norisi įrodyti, kad galiu padaryti geriau", - kalba jis.
Aktoriaus meistriškumas priklauso ne tik nuo jo gyvenimiškos patirties, bet ir nuo vaizduotės, perskaitytų ir išgyventų knygų, savianalizės ir... begalinio vaikiškumo. "Aktorius turi būti tokiu naiviu vaiku, kad viską priimtų, sugertų ir tarsi iš karoliukų suvertų paveiksliuką, kuris įtikintų žiūrovą. Yra tokių žingeidžių aktorių, kurie viską mato, net gatvėje fiksuoja aplinkinių netikėtus judesius, žvilgsnius, manieras ir, esant reikalui, visa tai panaudoja vaidinant. Aktorius neturi jokių priemonių menui išreikšti - muzikos instrumento, kalto ir akmens luito, teptuko. Aktorius turi viską širdyje ir galvoje", - sako A. Venckus.
Pašnekovas apmaudžiai kalba apie teatrų problemas Lietuvoje ir sako, kad Lietuva, kaip valstybė, yra ties katastrofos riba. "Mes įrodinėjame pasauliui, kad esame verti paniekos, kad neturime savigarbos. Mūsų dabartinės bėdos greitai nesibaigs. Rodos, visai žmogiška savybė yra gerbti vienas kitą. Deja, šios savybės neturi ne tik politikai, bet ir eiliniai žmonės. Nėra teigiamo požiūrio į kultūrą kaip į prioritetą, ir varpai mūsų valstybėje skamba tada, kai reikia rinkti, pirkti, parduoti. Mūsų varpinėse nėra širdies", - kalba teatro vadovas.
Šalies teatrai jau buvo atsigavę, į spektaklius bilietus netgi reikia užsisakyti iš anksto, bet A. Venckus bijo ateities. "Teatro lankomumas priklauso nuo to, kaip žmonės finansiškai gyvena, ir nuo to, ką teatras siūlo žiūrovams. Žmonės pavargo nuo komercinio kamšalo, tad reikia statyti rezonansą sukeliančius spektaklius. Kuo komercinės televizijos labiau kurs "muilą", tuo labiau žmonės eis į teatrus", - svarsto teatro vadovas. Tik ar žmonės, pabrangus šildymui, turės už ką eiti į spektaklius?
A. Venckus rodo į aplanką ant stalo ir vardija, kokius spektaklius Šiauliuose siūlo statyti režisierius Gytis Padegimas, ką ketinama pasiūlyti jauniems režisieriams. Tačiau didelė dovana teatro gerbėjų laukia jau gana greitai. Kostas Smoriginas režisuoja spektaklį "Berniūkščių ruduo", kuris yra apie tai, kas atsitiko ir kuo likimas pavertė du berniukus - Tomą Sojerį ir Hekelberį Finą. Jie vėl susitinka po 40 metų. Suaugusius berniūkščius vaidina Sigitas Jakubauskas ir pats Antanas Venckus.
Dėl K. Smorigino ligos spektaklio premjera buvo atidėta, bet žiūrovai ją būtinai išvys. Gal jau po Naujųjų metų.
 Šiaulių dramos teatro vadovas Antanas Venckus sako norintis, kad Lietuvoje atgimtų tikrai geri, profesionalūs serialai, tokie kaip "Raudonmedžio rojus". Jis tiki, kad ateis laikas ir jiems. "Linkėčiau serialų kūrėjams aukštesnio kūrybinio ir techninio lygio", - sako A. Venckus. |
