Šiaulių dramos teatras naująjį sezoną pradėsiančią Sigito Račkio režisuotą Henriko Ibseno dramą "Nora" pristatė tarp dangaus ir žemės - ant Šiaulių dailės galerijos stogo. Šiaulių dramos teatro scenoje - jau trečioji "Noros" interpretacija. Režisierius sako, kad "Nora" statoma Šiaulių dramos teatre, nes čia vaidina aktorė Jūratė Budriūnaitė - įsikūnijusi Nora. Režisieriui ir aktoriams spektaklyje svarbiausia kuo organiškiau papasakoti šeimos istoriją. Naujasis Šiaulių dramos teatro sezonas žiūrovams žada daugybę premjerų, o patiems teatralams - daug intensyvaus darbo.
Energingas ir premjeromis gausus naujasis sezonas
"Noros" pristatyme dalyvavęs teatro vadovas Antanas Venckus džiaugėsi, kad Šiaulių dramos teatrui sulaukus 75 metų teatras tapo dar energingesnis, gyvybingesnis. Sulaukiama įvairiausių pasiūlymų ir sumanymų, kuriems įgyvendinti gali pritrūkti tik laiko. Naujajame sezone Šiaulių dramos teatro žiūrovų dar šiemet laukia keletas premjerų: Reginos Steponavičiūtės režisuoti Ericho Marijos Remarko "Trys draugai", Kosto Smorigino režisuotas Bernardo Sabato "Berniūkščių ruduo", Alberto Vidžiūno režisuotas Viljamo Goldingo "Musių valdovas". Vaikų, kaip ir kasmet, laukia kalėdinis spektaklis.
Teatro vadovas sako, kad nauja teatro gyvybė paskatino išsikeltos kartelės neleisti žemyn, atvirkščiai - šiek tiek ją kilstelėti. Po Naujųjų Šiaulių teatralai taip pat nesnaus - laukia Gyčio Padegimo režisuoti "Broliai Karamazovai" ir t. t. Į teatrą dirbti ateina naujas žmogus - Aurimas Pintulis.
Dar kartą - "Nora"
Į "Unesco" kultūrinio paveldo sąrašą "Pasaulio atsiminimai" įtraukta H. Ibseno drama "Nora" Šiauliuose statyta dukart - 1953 ir 1988 metais. A. Venckus šiame spektaklyje vaidins jau antrą kartą, tiesa, įkūnys kitą personažą. 1988 metais Ugio Briksmanio režisuotoje "Noroje" jis vaidino Noros vyrą Helmerį, o S. Račkio režisuojamame spektaklyje vaidina Krogstadą. Noros vaidmens atlikėja aktorė J. Budriūnaitė džiaugėsi galimybe vaidinti tokioje gilioje, daug klausimų keliančioje pjesėje. Anot jos, šiame spektaklyje daug meilės, baimės, svajonių. "Stebuklo", - ją papildė A. Venckus.
S. Račkys, kurdamas "Norą", dirbo ne tik su Šiaulių teatralais, bet į Šiaulius bendram darbui pasikvietė ir vilniečių. Muziką spektakliui kūrė Faustas Latėnas, kostiumus ir scenografiją - Kotryna Daujotaitė. Noros vyro vaidmeniui buvo pasikviestas aktorius Vytautas Kaniušonis.
Apie būsimą premjerą, teatro gyvenimą kalbamės su spektaklio režisieriumi Sigitu Račkiu.
- Kaip sekasi repeticijos? Ar jau viskas nugludinta?
- Gerai, negi sakysi, kad blogai (juokiasi - aut. past.). O tas nugludinimas atsiras tik po penkių šešių spektaklių. Premjeros beveik visada yra prasčiausi spektakliai, nes įtaką daro nervai ir atsakomybė. Mes, teatralai, draugus kviečiame į ketvirtą penktą spektaklį - tada jau viskas susistyguoja, prasideda kūryba.
- Šiauliuose paskutinįsyk režisavote "Aukso veršį", tad grįžtate po ketverių metų pertraukos. koks šis sugrįžimas?
Aš jau seniai norėjau grįžti. Šiauliuose režisavau tris spektaklius, užsimezgė gražių kontaktų su aktoriais. Man čia dirbti jauku, aktoriai supranta, ko noriu. Čia nėra nepasitikėjimo, tikrinimo, sulauki daug palaikymo, noro dirbti. Labai gerai, kad teatre nėra didelių duobių, kai jau nebežinai, ką toliau daryti. Jie dirba, organizuoja šventes, kruta, juda ir džiaugiasi tuo, ką daro.
- Kodėl būtent Henriko Ibseno "Nora"?
- Prie Ibseno kiekvienam teatralui reikia prisiliesti. Man, kaip aktoriui, neteko vaidinti jo dramose, o jį labai mėgstu, myliu. Mano galva, aktorė Jūratė Budriūnaitė yra kaip nulieta Nora. Noros vaidmuo tiesiog jai parašytas, pagal jos psichofiziką ir t. t. Dėl to aš čia ir atvažiavau. Jeigu nebūtų J. Budriūnaitės, nebūtų ir "Noros".
Ibsenas ir jo istorijos man yra biblinės, amžinos istorijos. Atrodo, kad šioje pjesėje nėra nieko sudėtingo. Iš pirmo žvilgsnio, tai - paprasta istorija, dviejų žmonių - vyro ir žmonos - santykių aiškinimasis. Bet juk viskas ir prasideda nuo šeimos, nuo mūsų vaikystės. Jeigu šeima yra tvirta, tai tvirta ir valstybė, pasaulis. Visas mūsų pasaulis priklauso nuo vyro ir moters santykių. Todėl mes ir norime papasakoti paprasčiausią istoriją, be fokusų, teatrinių atradimų, kokių nors "pribumbasų".
Spektaklyje mes iškeliame klausimus, atsakymų neduodame. Juk jau šimtą metų sprendžiama, ar Nora išeidama pasielgia teisingai. Ir mes nenorime to išspręsti, nes tai neišsprendžiama. Teatras apskritai neturi duoti atsakymų į kokius nors klausimus. Jeigu jis duoda atsakymus - užima kvailo pranašo poziciją.
- Tai svarbiausia šiame spektaklyje yra Nora?
- Ir kiti labai svarbūs. Jos vyras Helmeris ir kiti su savo kančiomis yra lygiaverčiai. Galbūt siužetas daugiau apie Norą, o kitų personažų temos - ir skausmingos, ir juokingos. Nesinori daryti vien dramą, norisi ir linksmos istorijos. Niekaip Jūratei vyro neradom... Galiausiai Vilniuje sutikau ir prisiminiau aktorių Vytautą Kaniušonį. Šiauliuose tokio amžiaus ir plano aktoriaus nebuvo. Kiekvienas artistas turi savo amplua. Vytautas Kaniušonis - laisvas menininkas, vaidina ir Kaune, Vilniuje. Buvo išvykęs į Švediją.
- Šį sezoną jūs vaidinate ir Vilniaus mažojo teatro spektaklyje "Audra", kurį režisavo švedas, dirbo užsieniečių komanda. Ar naudinga ši patirtis?
- Švedas niekuo nenustebino. Užsieniečiai vaikosi efekto, techninių dalykų. Neša daug daiktų į sceną, žaidžia. Žaisti galima, bet įdomu tik 10 minučių. Mūsų režisieriai dirba įdomiau, viską sprendžia giliau. Man įdomiausias yra žmogus. Į jį galima gilintis iki begalybės. Bet kad toks teatras egzistuoja - labai gerai. Gaila tik, kad toks teatras ima vyrauti. Žmonės nori lengvo, pramoginio, poilsinio teatro, o teatras tuo spekuliuoja. Žiūrovui reikia ko nors lengvo, jis į nieką nebenori gilintis. Minedą paklausei, 100 gramų išgėrei, futbolą pažiūrėjai - ir to užtenka. Daugelis žiūrovų sako - man gyvenime ir taip sunku, tai kam dar žiūrėti tai, kas sudėtinga?!
- Ar aktoriams šioje pjesėje sunku vaidinti?
- Mes norime didelės organikos, norime nevaidinti, o aktoriui nieko nevaidinti yra sunkiausia. Dabartiniame teatre visi daug vaidina - rėkia, šaukia, maivosi, daug prakaituoja. O čia rezultatą norisi pasiekti per didelę organiką. Norisi, kad kalbėtume taip, kaip kalbame šeimoje - buities kalba. Norime pasiekti šeimynišką atmosferą, kad tekstas lietųsi. Tai sunku, bet įdomu.
- Kokios žiūrovų reakcijos tikitės?
- Žiūrovo reakciją suprasti yra sunku. Bandysime papasakoti istoriją, kad žmogui būtų aišku, apie ką kalbama, kad pajaustų. Per generalinę repeticiją pavasarį pora žmonių apsiverkė, susijaudino. Viena moteriškė norėjo su vyru išsiskirti, vadinasi, kažkas užkliūva, kažką sujaudinam. Ir nereikia norėti, kad sujaudintume visus - niekad to nebuvo ir nebus. Šis spektaklis sukurtas ne tam, kad žmogus protautų ir žiūrėtų šalta nosimi, o kad susijaudintų, susimąstytų. Net pasipiktinimas šia istorija irgi yra reakcija. Nebūtinai užuojauta.
 |  |
