Režisierius - Albertas Vidžiūnas
Dailininkė - Marija Rubavičiūtė
Spektaklyje naudojami Richardo Vagnerio, Sergejaus Rachmaninovo, Dmitrijaus Šostakovičiaus ir kitų kompozitorių muzikos fragmentai
Vaidina:
Salomėja - Inga Norkutė
Petras Petrovičius - Rolandas Dovydaitis
Vanda - Monika Šaltytė
Michalina - Vilija Paleckaitė
Ana Grigorjevna - Olita Dautartaitė
Regina - Silvija Povilaitytė
Aleksandra - Irena Liutikaitė
Aleksandras Aleksandrovičius - Pranas Piaulokas
Antanas - Juozas Bindokas
Justas - Aurimas Žvinys
Kostas - Povilas Liubinas
Petras - Dalius Jančiauskas
Jonas - Aurimas Pintulis
Dviejų dalių dramoje siekiama atspindėti Salomėjos Nėries gyvenimą II pasaulinio karo metais: Ufoje (Baškirijos ASSR) ir Maskvoje (1941-1942 metai). Tai - pasakojimas apie dramatiškas poetės klajones po Rusiją, darbą Kremliuje bei Lietuvių atstovybėje Maskvoje, tai darė lemtingą įtaką jos kūrybiniam keliuo, užtraukė Lietuvių tautos išdavikės vardą.
Kūrinyje, pasak režisieriaus, dominuoja du leitmotyvai. Vienas jų - pagrindinis - silpnos sveikatos sūnus Saulius, kuriam ji besąlygiškai atsidavusi, kad jis turėtų kuo geresnes sąlygas išgyventi badmečiu sovietinėje Rusijoje karo metu. Būdama šalia jo, Salomėja Nėris stengiasi išlikti gyva, kūrybinga ir aistringa. Kitas svarbus žmogus poetės gyvenime - jos draugas Petras Petrovičius Veržbiliauskas, socialinio aprūpinimo komisaras, kuris emigracijoje ją ir jos sūnų globoja.
Arvydo Juozaičio pjesę režisierius sako pasirinkęs dėl temos kontraversiškumo ir noro analizuoti žmogaus būties pasirinkimo klausimą. „Čia man buvo labai įdomu ir smalsu ieškoti tam tikros tiesos ir tikrumo″, - sako spektaklio kūrėjas. Alberto Vidžiūno pasirinkimui taip pat darė įtaką režisieriui artima karo ir pokario tema, nes, anot jo, pačiame kontekste jau dominuoja konfliktas.
„Salomėja Nėris ir karas. Tai jau yra drama. Ir toji drama įdomi pati savaime. Kaip išgyventi motinai, atsakingai už vaiko gyvenimą, kaip išlikti oriam menininkui, kai kyla įtarimų dėl vertybių pasirinkimo, matant sovietų agresijos mastų augimą. Trėmimai, represijos, baltarusio komunisto poeto Jankos Kupalos dramatiška savižudybė išmuša poetės komunistinio idealo pagrindą, ji lieka balansuoti beprasmiškoje Lietuvių atstovybės absurdiškoje veikloje, suvokdama, jog vienintelis tikras dalykas jos gyvenime tai - sūnus, kurio, beje, spektaklyje realiai nepamatysime, jo buvimas tik juntamas, kaip Salomėjos idee fixe, kaip gelbėjimosi ratas pakrikusioje visuomenėje″, - teigia režisierius.
Spektaklio autorius šiuo pastatymu norėjo kvestionuoti stereotipinį mąstymą istorijos vertinant istoriją ir tam tkras asmenybes. Jis įsitikinęs, kad žmogus, kuris linkęs viską kategoriškai vertinti, suskirstydamas į juoda arba balta, pats yra netvirtų įsitikinimų, bijo analizuoti, mąstyti. Todėl toks žmogus dažniausiai perima visuotinius stereotipus, tarsi apsaugodamas save nuo bet kokių būties pasirinkimo klausimų.
„Toks jausmas, kad aš, kaip Salomėja, atliksiu misiją, norėsiu už viską atsiprašyti visų žmonių. Ji atsiprašinės šiame spektaklyje″, - sako pagrindinio vaidmens atlikėja Inga Norkutė.
Premjera - 2007 m. gegužės 5 d.
Spektaklio trukmė - 2.10 val.
 |  |  |
 |  |  |
